36-asis kalėdinis bėgimas

Pasiruošimas. Rugsėjo mėnesį prabėgęs Vilniaus maratoną, užsidegiau bėgimu kaip reikiant. Vos spėjęs pailsinti nustekentus raumenis, jau kūriau planus apie tai, kad šiemet būtų puiku sudalyvauti dar viename maratone. Deja patrauklaus varianto rasti nepavyko, todėl teko nusiraminti ir užbaigti metus ramiai. Kalėdinis bėgimas tam kuo puikiausiai tiko. Distancijos norėjau kuo ilgesnės, todėl pasirinkau ilgiausią galimą – 12 km trasą. Lapkritį besilsėdamas Kanaruose turėjau laiko paskaitinėti profesionalių bėgikų knygas apie pasiruošimą maratonui, kurios stipriai pakeitė mano supratimą apie bėgimą ir pasiruošimą varžyboms. Nors knygos buvo orientuotos į tradicinę 42.195 distanciją, modifikavęs išdėstytus principus susidariau programą dvylikai kilometrų. Norint siekti gerų rezultatų pasiruošimui reikėjo 8 savaičių, tačiau aš turėjau tik 5. Taigi kibau į darbą. Likus dviem savaitėms atlikau kontrolinį 6 km bėgimą ir pats likau nustebintas savo formos. Įvairios internetinės skaičiuoklės man prognozavo, kad 12 km turėčiau nubėgti per 49 – 50 minučių. Tokias prognozes vertinau skeptiškai: žinojau, kad kalėdinėje trasoje bus įvairių kalniukų, kad bėgti teks minioje pro kurią prasibrauti užima nemažai laiko, kad iš vakaro būsiu sočiai pavalgęs ne pačio geriausio bėgimui kalėdinio maisto ir pan. Todėl nusistačiau du tikslus: minimalų - 55 minutės ir maksimalų tai ką prognozavo skaičiuoklės, papildomai įvertinant minią, kalniukus ir maistą – 51 – 52 min. Kūčias ir kalėdas sutikau ramiai. Nuo darbų buvau taip pavargęs, kad šventės neteikė jokio džiaugsmo. Girtuokliauti irgi negalėjau, taigi apsiribodavau viena taure vyno. Maisto aišku netaupiau..

Bėgimas. Šūvis. Minia pajuda. Negaliu suprasti, kodėl lėti bėgikai visada stengiasi atsistoti kuo arčiau starto linijos. Šį kartą geltonųjų LiCS armija neduoda įsibėgėti. 300 – 400 metrų tenka bėgti kamščio sąlygomis. Prasibrovęs skuodžiu į priekį ir lenkiu visus iš eilės. Maždaug už kilometro pasiekiu savo tempo bėgikų grupę su kuria, kaip vėliau paaiškės, bėgsiu iki pat finišo be didesnių pokyčių. Kirsdamas 2 km žymą pažiūriu į laikrodį – 07:53! Matyt man galvoj negerai, taip ir neišmokau bėgti. Įvertinant startą ir kamštį skaičiuoju, kad čia turėčiau būti daugiau kaip už pusės minutės. Su tokiu tempu nieko gero nebus. Žiūriu pulsą: 175 – 180 - blogai! 12 km trasą reikia bėgti ant laktato ribos (angl. lactate treshold), o aš varau ant VO2 max. Smegenys sako lėtink tempą, bet kojos neklauso. Prisigretinęs prie bėgikų grupės varau iš paskos ir nors tu ką. Ties 4 km pradeda šnekėti silkės prisivalgęs pilvas. Žinau ką tai reiškia. Tas dalykas anaiptol nedžiugina, visgi į tokias sąlygas patenku nebe pirmą kartą, todėl gerai žinau kiek galiu atlaikyti - finišą turėčiau pasiekti. Ties 5 km ima sekti jėgos, akivaizdu, kad tempas buvo per didelis. Tačiau nuo bėgikų grupes neatsilieku, matyt jiems irgi adrenalinas davė į galvą ir per daug į varžybas įsitraukė. Tempas šiek tiek krenta, bet nestipriai. Bėgti iš tikro sunku. Kankinuosi maždaug iki 9 km. Tiek užtenka, kad atsigaučiau. Jaučiu, kad vėl galiu didinti tempą. Šiek tiek pakeliu greitį ir laikau jį stabilų. Finišuoti pavyksta užtikrintai. Oficialus laikas skelbia, kad trasą įveikiau per 49:49. Kilometro tempas 04:09. Vidutinis pulsas – 178 – beprotis. Esu patenkintas, manau, kad prabėgau praktiškai ant savo šiandienių galimybių ribų. Kas toliau? Kitų metų pagrindinis planas – Rygos maratonas. Iki jo, bandysiu sudalyvauti keliose trumpesnėse distancijose. Bet kol kas nieko konkretaus.

Kalėdos ristele

Kalėdų  vakarą išlydėjus paskutinius svečius ir suplovus indus šventė mums nesibaigė o tik prasidėjo. Didžiam tėvų nusivylimui, bėgimo nepamiršom ir per Kalėdas: dalyvavome tradiciniame Kalėdiniame bėgime ir bandėm įveikti  12 km trasą. Renginio organizatoriai žadėjo prizus ne tik greičiausiems, bet ir originaliausiai apsirengusiems. Nors aš ir labai mėgstu persirengimo karnavalus, tik pagrindinis prizas (Impuls 3 mėn. abonementas)  padrasino mane pasistengti. Šiuos karnavalus aš mėgstu dėl to, kad persirengę žmonės kažkaip labiau atsipalaiduoja, susikuria puikią atmosferą. Tačiau jei persirengia tik keli iš daugelio, sutikim, jiems nėra labai jauku.  Taigi net pasiruošus aprangą, visą rytą dvejojau, rengtis ja ar bėgti su įprastais drabužiais. Tik didžiulis Mariaus paskatinimas ir palaikymas atitempė baltai pasirėdžiusią snieguolę į raudonikių bėgikų būrį. Iki pat starto pradžios viduje kirbėjo neramumas,skrandis neleido savęs pamiršti. Tačiau pradėjus bėgti prasidėjo linksmi kitų bėgikų linkėjimai, komplimentai ir šiaip puiki nuotaika. (Iš kart atsiprašau visų bėgikų, su kuriais nepavyko normaliai susišnekėti. Ausis buvau užsikimšusi kaip reikiant: muzikos ausinuku, peruku ir kad maža nepasirodytu – peruką prispaudžiau galvos juosta…) Aišku po naktinių bėgimo pasiruošimų,  ir jau TAIP atkreipus į save dėmesį, norėjosi ir prabėgti ne pačiu prasčiausiu tempu. Čia didžiausią AČIŪ norėčiau pasakyti vienam bėgikui – Kalėdų seneliui. Pradžioj bėgimo pasilabinom, bet ir toliau neišsiskyrėm. Nors aš įpratus bėgioti viena, bet kai kažkas bėga šalia nuolatos, savaime priverčia pasitempti ir neatsilikti.  Bėgdama šiek tiek greitesniu tempu nei įpratus, paskutiniais kilometrais švokščiau kaip garvežys, ‘balerinos’ sijonas spaudė pilvą ir trukdė kvėpuoti, galva kaito kaip ‘petelnia’ nuo sintetinių plauku kupetos. Dievaži, tikėjausi bent minusinės temperatūros per Kalėdas, o buvo +6 ! Kol aš puškavau po menkiausios įkalnės, mano juodakasis Kalėdų senelis dalino vaikams saldainius, mojavo ne tik praeinantiems, bet ir pravažiuojantiems. Nors ir visai neuždusęs, į priekį nesiveržė tik toliau atkakliai visiems dalino gerą nuotaiką.  Taigi mano bėgimo atmosfera pranoko bet kokius lūkesčius :) Galvodama apie finišą nerimavau dėl kopimo į Mindaugo tiltą –bijojau kad po jo  mano bėgimas bus panašesnis į ėjimą.  Atrodo 12 km ne tokia trasa kurią garbinga pabaigti ėjimu. Tačiau akys dar plačiau prasivėrė įkopus i Mindaugo tiltą: bėgdama pirmąjį ratą net nepastebėjau, kad Finišas apsistojęs įkalnės viršuje... Tačiau dosnusis Kalėdų senelis, kišenėj nešėsi ne tik saldainius, bet ir mano energijos likučius.  Jo paskatinimai padėjo sukaupti paskutines jėgas įveikti Finišą. Taigi 12 k  įveikiau per  01:02:53

Kadangi su Marium bėgom tą pačią trasą, jis manęs jau laukė, pats parodęs puikų rezultatą: 00:49:49.

Žodžiu Kalėdinis bėgimas tikrai nuostabus renginys, kurio metu mes gavome šauniausią Kalėdinę dovaną: puikią nuotaiką, energijos dozę, draugiškumą ir palaikymą. Ech, kokie šaunūs tie Lietuviai :)

Ir tiesa: galų gale laimėjau 3 mėn. Impulso abonemetą!!!! Jeee!!! Ate tamsūs pėsčiųjų takeliai! Ate šąlantis užpakali! Ir ate palaidi šunys!!! Na.. pastarųjų pavasarį vistiek teks atsiprašyti.. 

P.S. Pradžiai įdedu tik vieną nuotrauką su linksmuoju juodakasiu ‚seneliu‘ - Tadu Astrausku, tačiau, jei sužvejosiu daugiau, papildysiu galeriją :)

Maratono teorija (1). Skysčių naudojimas.

Kas nors kartą yra bandęs bėgti maratoną arba panašaus ilgio distanciją puikiai supranta šio dalyko svarbą. Kadangi pats ne sykį esu užlipęs ant šito grėblio ir tai paskatino mane šiek tiek rimčiau pažiūrėti į teorinius bėgimo dalykus, savo teorinių paskaitų ciklą pradėsiu būtent nuo šios temos.

Hidratacija. Tinkamas organizmo aprūpinimas skysčiais maratono ir treniruočių metu yra esminis sėkmės komponentas. Kuomet bėgikas prakaituodamas šalina vandenį iš organizmo įvyksta tokie dalykai:

• - sumažėja kraujo tūris, todėl;
• - širdis vieno susitraukimo metu perpumpuoja mažiau kraujo, todėl;
• - mažiau deguonies pernešama į raumenis, todėl;
• - mažesnė energijos dalis gaminama aerobiniu būdu, todėl;
• - bėgikas yra priverstas mažinti savo tempą.

Kuo karštesnė diena, tuo tinkama hidratacija tampa svarbesniu faktoriumi lemiančiu sportininko pasirodymą. Nepaisant to, kad sporto istorijoje būta įdomių faktų, pavyzdžiui kaip 1952 metų olimpinių varžybų maratono rungties aukso medalį laimėjęs čekas Emil Zatopek neišgėrė nei vieno gurkšnio vandens, vartoti skysčius maratono metu yra būtina. Tai daro visi šiuolaikiniai sportininkai. Tyrimai parodė, kad dehidratacijos metu praradus 2 % kūno masės, bėgiko rezultatai suprastėja 4 – 6 %. Natūraliai kyla klausimas – tai kiek gi skysčių reikia vartoti bėgiojant? Jeigu turite labai tikslias svarstykles galite gauti ir labai tikslų atsakymą: pasverkite save prieš treniruotę ir po jos, matysite kiek masės netekote. Tuomet išgerkite tiek skysčių, kad atstatytumėte kūno svorį, t. y. maždaug 1,5 karto daugiau nei netekote. Taip yra todėl, kad maždaug 1/3 šio skysčio iš karto nukeliaus į šlapimą, šalinant po bėgimo susikaupusias organizme „atliekas“. Atrodo viskas paprasta. Tačiau varžybų metu viskas yra truputi kitaip.

Hyponatremia. Šiandieninė sporto medicina sutinka, kad per didelis skysčių vartojimas yra pavojingesnis nei per mažas. Kaip minėjau anksčiau, skysčių trūkumas akivaizdžiai pablogina sportininko rezultatus, tačiau skysčių perteklius tam tikrais atvejais gali tapti mirties priežastimi. Taip yra todėl, kad perteklinis skysčių vartojimas iš organizmo pašalina natrį, sukeldamas hyponatremia ir tam tikrais atvejais staigią komą ar net mirtį. Nors paprastai padidinto pavojaus rizikoje yra ultramaratono rungtis, tačiau pasaulyje yra buvę mirties atvejų ir maratono rungtyje dėl natrio pasišalinimo. Dėl to tikrai nepradėkite jaudintis, bėgant Vilniaus maratone „persigerti“ nepavyks. Pavojus tyko didelių miestų maratonuose, kuriuose siekiant išvengti kamščių, gaivinimo punktai įrengiami gerokai dažniau nei Vilniuje, o lėtai bėgantys (viršijantis 5 – 6 valandų trukmę) maratonininkai ir prisiskaitę neteisingos informacijos, „persigeria“ kiekviename iš gaivinimo punktų. Visgi jeigu, jums dar tebėra baisu, vartokite skysčius turinčius natrio.

Dehidratacija. Tradicinė maratono praktika yra tokia, kad dalyviai naudoja per mažai skysčių sukeldami organizmo dehidrataciją. Maratono metu vidutinis bėgikas sunaudoja 0,48 litro skysčių per valandą, o distanciją baigia netekęs 3,2 % kūno masės. Akivaizdu, kad skysčių reikia išgerti daugiau. Tačiau kiek? Statistika yra tokia: šaltą dieną tipinis bėgikas, per valandą netenka 0,9–1,4 kg skysčių, šiltą dieną 1,4–1,8 kg, karštą dieną 1,8-2,3 kg per valandą. Atrodo reiktų tiek ir gerti, tačiau atlikti tyrimai parodė, kad bėgikų skrandžiai per valandą sugeba pasisavinti 0,72 – 0,84 l vandens. Jeigu gersite daugiau, liaudiškai tariant „kliuksėsite“, negaudami iš to jokios naudos, tik nešdami skrandyje bereikalingą kiekį vandens. Iš to galima padaryti išvadą, kiek dehidratacijos maratono metu išvengti nepavyks. Reiktų siekti ją pagal galimybes sumažinti, geriant po 0,8 l skysčių per valandą.

Strategija varžybų metu. Tikėtina, kad maratono trasoje 8-12 kartų prabėgsite pro gaivinimo punktus. Sustokite kiekviename jų po 10 sekundžių ir atsigerkite. Finišą dėl to pasieksite 1–2 min. vėliau. Tai yra nedidelis laiko praradimas, lyginant su 10-20 min. dėl dehidratacijos karštą dieną. Netekus 1 litro vandens, prie to paties tempo širdies dažnis išauga maždaug 8 tvinksniais per minutę, atitinkamai kyla kūno temperatūra, todėl jūs nebegalite palaikyti tempo. Gerkite ne tada kai pajausite troškulį, bet nuo pat pirmo punkto. Skysčių kiekį įvertinkite pagal savo planuojamą finišo laiką, kad jis sudarytų 0,8 litro per valandą.

Keli žodžiai apie kofeiną. Daugelis mūsų yra girdėję, kad kofeinas šalina iš organizmo skysčius. Tačiau per daug jaudintis dėl to nereikėtų. Tyrimai parodė, kad žmonėms įpratusiems gerti kavą, vienas puodelis nesudaro daugiau šlapimo, nei analogiškas kiekis išgerto vandens. Ar kofeinas gali paveikti bėgiko rezultatus? Keletas atliktų tyrimų pateikė prieštaringus rezultatus: vieni rodė teigiamą poveikį, kiti – neigiamą, treti – jokio. Matyt, tai priklauso nuo konkretaus individo. Teigiamą kofeino poveikį galima paaiškinti dėl centrinės nervų sistemos stimuliavimo, kuri skatina budrumą ir koncentraciją. Kitas įdomus dalykas yra tai, kad kofeinas mobilizuoja riebiąsias rūgštis minimaliai sumažindamas sunaudojamo glikogeno kiekį bėgant tuo pačiu tempu, teoriškai padidindamas galimybę nubėgti didesnį atstumą. Visgi akivaizdaus poveikio rezultatams nėra, todėl jeigu norite kavos prieš varžybas tai ir gerkite, jeigu nenorite – tai ir negerkite. Nes tikėtis, kad prisigėrę kavos pagerinsite savo laiką 1 minute, primena šarlataniškumą.

Sprunkant iš kasdienybės lygumose

Atostogos turi vieną labai ydingą savybę - pernelyg greitai baigiasi. Taigi iki šiol pagrindinis mūsų atostogų planavimo kriterijus, kad iš tų 'sutrumpėjusių' dienų išspausti kuo didesnę naudą - maksimalus aplinkos pakeitimas. Taip jau išėjo, kad bėgdami iš mūsų lygumų krašto, atsidurdavome kalvotose vietovėse. Nors niekada neplanavom atostogų pagal viršukalnes, visada įsikabarodavom į visas galimas kalvas ir kalnus.
Šį kartą 'paskutinės minutės' geriausias pasiūlymas pasirodė Tenerifės sala. Gan didelis skirtumas lyginant su mūsų tamsia ir šąlančia kasdienybe.
Tiek saulės tiek šilumos Tenerifėj (Playa de las Americas kurorte) užteko, tačiau vieną dieną praleidus paplūdimyje jautėmės tik dar labiau apsnūdę. Pradėjom planuoti aktyviąją atostogų dalį: vaikščiojom po turistų informacijos centrus prašydami pėsčiųjų takų žemėlapių. Tik viename iš jų gavome šiokį tokį vokišką planelį (kas mus labai nustebino: pagal pirmąjį įspūdį kurorte vyravo angliakalbiai turistai). Pagrindinis mūsų tikslas buvo įkopti į aukščiausią Ispanijos viršūnę - Teidės ugnikalnį. Dar būdami Lietuvoje gavom patarimą, kad į jį neverta keltis esant debesuotom oro sąlygom, nes nieko daugiau apart debesų jūros mes nepamatysim. Didžiam mūsų nusivylimui kitą rytą mus pasitiko rūkas ir lengvas lietus. Kad negaišti laiko veltui nusprendėme aplankyti be galo išreklamuotą Loro parką (zoologijos sodą). Visgi didelio įspūdžio jis nepaliko. Be galo išpuoselėtame ir išgražintame parke aplankėme lygiai taip kaip ir mes nuobodžiaujančius gyvūnus.
Kitą rytą danguje tebeplaukiojo debesys, bet mes išsiruošėme į žygi pėsčiomis. Per dieną planavome aplankyti du objektus: mėnulio vaizdus primenančią vietovę 'Paisaje Lunar'  ir netoliese esančią viršukalnę 'Roque del  Conde' (1003m). Ir tik tuomet pajutome kad tikrosios mūsų atostogos neabejotinai prasidėjo.
Kad aplankyti pirmąjį objektą važiavome į Vilaflor miestelį esantį apie 40 km nuo mūsų kurorto. Ten įveikėme apie 13 km sudarančią trasą. maršrutas galima sakyti net labai lengvas. Labai nežymūs paaukštėjimai ir nusileidimai.

 

 
Kas šiek tiek nuvylė - tai gana painūs ir reti trasos žymėjimai. Kaip vėliau paaiškėjo, šis pastebėjimas nebuvo atsitiktinis. Kai ieškojome kelio į antrojo savo objekto trasą- 'Roque del Conde', pagal žemėlapį nuvykome į Arona miestelį. Iš pagrindinio kelio buvo aiškios nuorodos, kurias sekdami atsidūrėme aklavietėje. Nors aiškiai matėme kalną į kurį lipsime, nuo jo mus skyrė vietos gyventojų pastatai ir kiti ūkininkavimo subjektai. Jau visai nunarinę galvas išvydome šį tą įdomaus:     

Pagaliau! Pagaliau! Pasukę nuorodos link radome takelį ir juo jau grįžtančius keliautojus. Visi su mumis linksmai sveikinosi (įtariai žiūrėdami į mano batus (tiksliau basutes)), beveik visi jų buvo vokiečiai. Vienas būrelis sustojo su mumis šnektelėti ir labai nustebo kad visgi viliamės pasiekti viršūnę. Buvo 15 valanda dienos. Jie sakėsi kelionėje užtrukę 4 valandas, o turint omeny mūsų avalynę, užtruksim visas 6. Šiuo metų laiku Tenerifėje švinta apie 9 valandą ryto, o temsta apie 18 val. 18.30 jau būna visiškai tamsu. Jie gana susirūpinę ragino laiku pasukti namo, nes tamsoje tikrai nerastume kelio atgal. Padėkojome už patarimus ir nuskubėjome viršūnės link.

Kelias sunkus nepasirodė. Nors maršrutas gana status, bet visai neilgas. Viršūnę pasiekėme lygiai po valandos. Nors nepaisant nedidelio aukščio, vaizdai pasirodė įspūdingi. Galbūt ir vakarėjantis dangus pridėjo žavesio: žalias pušis horizonte juosė melsvas rūkas.

Maršruto ilgis:         6 km (pirmyn ir atgal)
Peraukštėjimas:   400 m
Kelionės trukmė:     2 val


Per dar vieną valandą nusileidome ir dar iki sutemų parvažiavome į  Playa de las Americas.

Mums liko paskutinė diena kuomet galėjome išvykti į Teidės ugnikalnį. Nepaisant plaukiojančių debesėlių leidomės į kelionę. Iš viešbučio išvykome 8 val ryte ir iki Teidės nacionalinio parko važiavome apie 60 km. Nuvykus suradome informacijos centrą ir pagaliau gavom normalų maršruto žemėlapį.
Kelionės pradžia visai nesudėtinga: tiesiog keliukas, kuriuo kaip vėliau paaiškėjo galima važiuoti nedideliu džipu.

Pakeliui sutikome keletą porų, kurie kaip jau įprasta, tarpusavyje šnekėjosi vokiškai. Vėl tie patys įdėmūs žvilgsniai į mano kojas, mums juos lenkiant (Marius buvo su  savaisiais kalnų batais). Įdomiausias mūsų sutiktas žmogus - į kalną bėgo geru tempu. Kas keisčiausia, nepastebėjome, kad jis butų turėjęs bent buteliuką skysčių. (Mums dar likus pakankamai kelio iki viršūnės, pastarasis jau leidosi žemyn.)

Vėliau maršrutas tapo sudėtingesnis, tačiau kylant aukštyn, vaizdai darėsi vis įdomesni. Bent jau mums, pripratusiems prie augalų žalumos, toks dykumų  ir debesų jūros bei ugnikalnių kraterių vaizdas buvo pirmą kartą regimas.

 Didžiausiam mūsų nusivylimui pačios viršūnės pasiekti negalėjome, nes kopti į ją reikalingi leidimai. Iki pilnos laimės pritrūko 180m aukštyn, 800m besitęsiančia trasa. Visgi tai buvo sudėtingiausia ir įspūdingiausia mūsų kelionė kalnais, po kurios įsitikinome, kad geriausios mūsų atostogos tikrai nebus praleistos lygumose. Šį kartą žemyn nusileidome funikulieriumi, bet vieną (tikiuosi giedrą) dieną kilsime iki pačios viršūnės ir patys leisimės žemyn.

Maršruto ilgis:         10 km
Peraukštėjimas:   1200 m  (iki La Rambleta viršukalnės)
Kelionės trukmė:     3 val 10 min


Likęs vakaras buvo vienas maloniausių per visas atostogas. Dėkui mūsų bėgimo treniruotėms, pavargusių kojų stipriai neskaudėjo (nepaisant žvyro aptrintų padų), nuovargis raminantis, vynas bei užkandžiai vieni skaniausių kada nors ragautų.

Laikui atėjus teko grįžti namo į praktiškai neprašvintančias dienas, svajojant apie kitas atostogas.

Svarbiausias ateities pirkinys:  kalnų batai.

Maratonas. Keturi mėnesiai treniruočių.

Praėjus 3 savaitėms po Vilniaus maratono ir atlėgus įspūdžiams nusprendžiau pažvelgti į tas nematomas dienas vardu treniruotės. Žmonėms, niekada nebėgusiems tos mistinės trasos, kurios ilgis 42 km 195 m, galbūt padės nuimti paslapties šydą, o ilgų distancijų mėgėjus galbūt paskatins pasidalinti savo įspūdžiais ir padiskutuoti kaip geriau pasiruošti kitam maratonui. Juk bėgsim, ar ne? Mano ir Dovilės noras yra plėtoti aktyviai sportuojančių bendraminčių ratą ir paskatinti kitus atrasti naujas savo galimybių ribas. Taigi pradedam.

Kokio velnio aš sugalvojau bėgti tą maratoną? Viskas prasidėjo nuo to, kad gerdami alų su draugais netyčia pasukome kalbą apie bėgiojimą. Neprisimenu visų ten detalių, bet savo malonumui bėgiojantis kolega pasakė kažką panašaus į frazę „kad 15 km nubėgti yra žiauriai sunku, o bėgdamas 20 km išspjautum visus savo plaučius“. Aš aišku, tuo nepatikėjau. Sakau, jeigu rimtai pasitreniruočiau – nubėgčiau. „Ne, Mariau – nenubėgtum“, nukirto draugas. Tuo kalba apie bėgimą ir baigėsi. Aš galvojau, kad visai smagu būtų pagerinti savo savijautą, ir pradėti dažniau pabėgioti, bet niekaip nerasdavau laiko. Ir kaip dažniausiai būna gyvenime, viską pakeičia vienas įvykis. Vieną dieną į darbą paskambino Dovilė ir sako, gal nori, kad užrašyčiau į maratoną? Kitais rūpesčiais užverstos smegenys daug negalvojo ir lengvabūdiškai pasakė – gerai. Taigi pinigai sumokėti ir mano pavardė guli prie VIII Vilniaus maratono dalyvių sąrašo.

Laikas pradėti treniruotis. Čia reikėtų pasakyti, kad neseniai buvome pabaigę remontus savo naujajame bute Šiaurės miestelyje ir pilnai persikraustę. Taigi turime daugiau laisvo laiko, o svarbiausią greta mūsų yra puikiausia treniruočių trasa – asfaltuotas dviračių takas palei Nerį. Nuo ko pradėti treniruotes? Aišku nuo parduotuvės! Bėgiojimo bateliai, kelnės, marškinėliai, džemperis krenta į krepšelį ir lekiu į trasą. Treniruotis pradėjau Gegužės viduryje likus maždaug 4 mėnesiams iki maratono. Pirmoji pažintis su trasa buvo 4,7 km ilgio. Teko gerai paplušėti, parbėgęs braukiau prakaitą ir giliai kvėpavau. Bėgimas nėra lengvas užsiėmimas, tąsyk pagalvojau. Pradėjus svarbiausia nemesti, o man tokia mintis net nebandė kilti. Treniravausi toliau. Atstumas palengva didėjo, greitai galėjau bėgti 7 km, po to 9,5 km, tada 11 km. Padidinęs atstumą duodavau organizmui priprasti prie krūvio, adaptuotis, tada vėl truputį padidindavau. Jaučiau, kad viskas kaip per sviestą einasi, pasitikėjau savimi, sistemingai dirbau ir didinau atstumus – 13,5 km, 15 km, 17 km. Įkvėptas savo sėkmės nusprendžiau išbandyti pusės maratono trasą – 21 km 100 m. Šiltoką vasaros dieną kaip visada duodu gerą tempą ir aistringai lekiu pusmaratonį. Pradžia gera, kojos lengvos, kvėpavimas puikus, tempą palaikau didesnį nei 12 km/h. Patenkintas savo fizine forma lekiu toliau. Bet vasara yra vasara, karštis negailestingai naikina skysčio atsargas ir bėgti darosi vis sunkiau. Tempas krenta, tačiau sukaupęs valią tesiu bėgimą. 21 km riba vis artėja, tačiau bėgimas darosi jau nebepakeliamai sunkus. 19 –ame km bėgdamas į kalną užsilenkiu. Jėgos baigėsi, trasa neįveikta, organizmas dehidratavęs, kojas vos galiu pavilkti, o atstumas iki namų geri trys kilometrai. Atsistatymas buvo sunkus, bet nuotykis įvyko pačiu laiku.

Gal paskaitykim truputi teorijos? Užsilenkimo priežastys buvo akivaizdžios: dehidratacija ir išeikvota energija. Akivaizdu, kad užsidaviau ir per didelį tempą. Vėliau bėgdamas pusės maratono atstumo distancijas visuomet pasiimdavau su savimi bent jau energetinio gėrimo skysčių ir gliukozės papildymui. Bet pakalbėkim apie teoriją. Lendu į visažinę wikipedia ir skaitau kas ten parašyta. „Maratono bėgikai apie 70 % energijos gauna iš sukauptų angliavandenių ir apie 30 % iš riebalų... esant pulso dažniui 75 – 85 % maksimalios vertės, vyksta aerobinis energijos pasisavinimas, esant dažniui virš 85 % maksimalios vertės vyksta anaerobinis energijos pasisavinimas.. Dauguma maratono treniruočių programų trunka mažiausiai 5 arba 6 mėnesius, laipsniškai didinant bėgamą atstumą... Dauguma trenerių rekomenduoja per savaitę didinti distanciją ne daugiau kaip 10 %... Likus mėnesiui iki maratono per savaitę reikia įveikti apie 64 km, o ilgasis bėgimas turi sudaryti apie 32 km... t.t.“ Įspūdingi reikalavimai ar ne? Ir čia patarimai mėgėjui! Profesionalai turi visai kitokias, kur kas rimtesnes programas. Toks pasiskaitinėjimas iš esmės išklibino mano pasitikėjimą, kad galiu įveikti šią distanciją. O kai perskaičiau apie „atsitrenkimą į sieną“ (angl. „hitting the wall“) tai jau visai neramu pasidarė: „bėgikas gali sukaupti 2000 kcal vertės glikogeno kiekį savo kūne, kurio užtenka įveikti maždaug 30 km distanciją. Kai glikogeno atsargos baigia išsekti, organizmas yra priverstas deginti riebalus, kurie nedega taip greitai. Kuomet taip nutinka bėgikas patiria dramatišką nuovargį ir jaučiasi taip tarsi atsitrenktų į sieną“.

Tęsiam pasiruošimą. Truputį susipažinęs su teorija pradėjau nuo to, kad nusipirkau pulsomatį ir pradėjau sekti savo pulso dažnį. Atsigavęs po savo sugriuvimo ties 19 km tęsiau pasiruošimą. Šį kartą jau ramesniu tempu. Taikyti metodikos 16 – 16 – 32 nebuvau pasirengęs, tačiau vietoj jos taikiau bėgimus 10 – 10 – 22. Darbo dienomis du kartus prasibėgdavau po 10 km, o savaitgalį darydavau 22 km bėgimus. Šią programą taikiau 4 savaites iš eilės iki pat maratono bėgimo. Konvertuojant 22 km 130 m į pusmaratonio (21 km 100 m) laiką pasiekiau tokius rezultatus: 01:47:56, 01:44:13, 01:50:05. Likus savaitei iki maratono gerinau visus savo rekordus, tiek 10 km – 00:43:29, tiek pusmaratonio – 01:40:06. Jaučiausi kaip reikiant sustiprėjęs, bet dėl maratono distancijos nebuvau tikras. Paskutinę savaitę atlikau tik vieną lengvą 10 km bėgimą ir daviau organizmui pailsėti. Maratoną įveikiau. Apie jo įspūdžius jau rašiau straipsnyje „pirmojo maratono dienoraštis“, todėl čia nebešnekėsiu.

Kas toliau? Bėgioti man patinka. Mėgstu po darbo išvėdinti galvą lengva ristele prasilekiant 10 km. Kai kam patinka nuleisti stresą prisigeriant draugų kompanijoje, man – bėgiojant. Ir didesnis efektas ir sveika. Bėgimas mane pakeitė taip, kad alkoholio beveik nebevartoju ir nekyla jokio noro. Blogai, kad dabar anksti temsta, tai stiprus trukdys treniruotėms. Nenoriu prarasti įgytos formos, todėl jeigu turiu progą prasibėgti stengiuosi jos nepraleisti. Atsigavęs po maratono nesiliauju stebėjęsis, kad 30 – metis turi dar užtektinai rezervų gerinti sportinę formą. Paskutinės savaitės rekordai 10 km – 00:43:00, pusmaratonio – 01:37:00, teikia asmeninį pasitenkinimą ir skatina kurti ateities planus. Kitamet gegužės 20 d. vyks tarptautinis Rygos maratonas, kuris sutraukia beveik 5 kartus daugiau dalyvių nei Vilniaus. Su Dovile planuojame dalyvauti ir ieškome bendraminčių kas norėtų prisijungti. Gyvenimas juk skirtas mėgautis juo ir išmėginti pačius įvairiausius dalykus. O, kad Rygoje bus smagu, net neabejoju.

Savo dienoraštį norėčiau pabaigti romėnų rašytojo Publijaus Siro žodžiais: „niekas nežino ką sugeba, kol nepamėgina“. Jeigu norite, pradėti bėgioti arba šiaip sportuoti, negalvokite per ilgai, neieškokite priežasčių tai nukelti į rytdieną. Tiesiog imkite ir pradėkite. Pradėkite šiandien. Patikėkite bus smagu.

2011.10.02

Mano bėgimo istorija

Taigi prabėgom savo pirmąsias oficialias distancijas. Kas įveikė maratoną, kas šiaip paturseno pora ratų, bet ir savęs be nuopelnų nepaliksiu :) Pabandysiu papasakoti nuo ko viskas prasidėjo.

Su bėgiojimu susipažinau dar mokykloj. Nors fizinio lavinimo pamokose tupėjau ‚paruošiamojoje‘ grupėje dėl sveikatos problemų, užsidegus lieknėjimo manija pasirinkau sportą kuris man atrodė visai patrauklus ir galimas kaimo vietovėje. Lieknėjimo karštligė praėjo bet bėgimas liko. Ir tai jau buvo priklausomybė. Kiekvieną dieną bėgdavau po 5 km, ir nesvarbu ar lauke +30 ar liūtis su žaibais. Tiesiog nepabėgiojusi nerasdavau sau vietos. Taip buvo mokykloj. Įstojus į universitetą gyvenimo ritmas ir aplinkybės pasikeitė iš esmės ir bėgiojimui nebeliko laiko. Bandžiau keletą kartų prasibėgti šaligatviais, lankyti sporto klubą, bet kažko pritrūko, kad vėl įsivažiuočiau. Gal kažkoks vidinis balsas gąsdino, kad jau per vėlu, nebe tie laikai. Kai susipažinau su Marium to laiko tarsi dar sumažėjo. Vėliau prasidėjo alinantys viršvalandžiai darbe, kai darbo diena trunka 12-14 valandų. Taip tesėsi gal 2 metus. Nepaisant to, kad abu mes aistringai mylim savo darbą, kiekvienas esam ištikimi savo hobiams: aš užsiimu rankdarbiais, ‚aliejukais‘, mada, kulinarija ir dar bala žino kuo išskyrus .. aišku futbolą :) dėl kurio galvą pametęs Marius :) Abu jautėm kad trūksta mus vienijančios veiklos.

Vėliau gabūt viskas pajudėjo nuo to, kad kolega Olegas prasitarė bėgsiantis maratoną.. Mano akyse virš jo galvos net sušvito aureolė.. Bet kai šnekėdavom apie sportą, viskas ką aš galėjau pasakyti buvo:”Kažkada seniai, seniai, prieš daug daug metų aš irgi bėgiojau…” Buvo ir pavydu, ir skaudu, kad aš nebegaliu to daryti ką kažkada dariau, taip jaustis kaip tada jaučiausi. Aišku ilgėjausi ne to žingsnių dėliojimo, bet fizinės ir dvasinės savijautos. Bėgiojimas tikrai didina energiją ir gerina nuotaiką. Oi kaip dažnai gyvenime man to pritrūkdavo.. Kažkodėl atrodė, kad man jau viskas per vėlu, kol Olegas neištarė: „Katrė irgi bėgo, tiesa pusė maratono.” Kai pamačiau, kad vat šitie, tokie pat paprasti žmonės kaip aš, tai daro, tai kodėl aš negaliu? Kažkaip kai žiūrėdavau į „rimtus” sportininkus, jie atrodė visai kitokie ir jie tai gali. Maždaug „kam lemta vaikščiot- neskraidys niekada”. Man tiesiog nelemta. Bet kai susiduri su šalia esančiais žmonėmis perspektyva visiškai pasikeičia.

Kažkur tuo metu ir Marius vis skundėsi kad jaučiasi „sunkus” aikštelėje ir vienos treniruotės per savaitę jam nepakanka. Kartu pradėjom lakstyti ratukus mokyklos stadione netoli namų. Reikėdavo apsukti ne vieną 250 m ilgio ratuką, kad susidarytų bent šiokia tokia treniruotė. Ne pats maloniausias treniravimosi variantas, bet smagiau, nei bėgti elektriniu takeliu sporto klube, kai nėra net kuo kvėpuoti. Šias treniruotes trumpam vėl nutraukėm nes prasidėjo intensyvūs būsto pirkimo ir įrengimo darbai, bet šį kartą buvom vienas kitam pažadėję, kad kai gyvenimas vėl stos į vėžes pradėsim rimčiau treniruotis, nes galėsim bėgioti Neries pakrante. Tą pažadą tesėjome. Gegužės mėnesį Olego padrąsinta mus abu su Marium užrašiau į “Vilniaus maratono” distancijas: Marių į 42 km, save i 21km. Tuo metu šie atstumai atrodė įspūdingi, ir nei vienas nebuvom tikri kad juos įveiksim. Bet žmogus negali tik to, ko negali jo valia. Na mes treniravomės :) Ir rugsėjo 11 jau tvirtai stovėjom prie maratono/ pusmaratonio starto.

Aišku kiekvienas besiruošiantis ilgesniems bėgimams jau per treniruotes patiria, kad kruopščios treniruotės dar negarantuoja gero laiko varžybų metu. Pvz aš pati savaitę iki maratono peršalau, pasigavau ausies uždegimą, ištino limfmazgiai ir t.t. Bet dėkui Dievui, apsiginklavus visom žinomom priemonėm šeštadienį patikėjau, kad bėgti vėl galėsiu :) Aišku dar daug kas gali nutikti: vienas neapdairus kąsnis ir skuosi ne finišo link, bet į šoną. Bent jau trumpam.

Varžybų dieną irgi tyko tam tikrų pavojų. Kalbant apie maratoną labai svarbu pasirinkti tinkamą greitį varžybų pradžioje, kad užtektų jėgų visai distancijai. Bėgant senamiesčio grindiniu ypatingai svarbu sveiką protą neštis iki pat finišo, nes pavargusios kojos gali labai greitai kryptelėti. (Prieš mano akis, likus porai šimtų metrų, labai skaudžiai išsitiesė viena mergina norėjusi finišą pasiekti bent keliomis sekundėm anksčiau). Galbūt verta pagalvoti ir apie smulkesnes traumas. Pvz. Esant drėgnam orui pūsles ant kojų prisitrinti galima labai greitai. Mūsų atveju jau nuvažiavus į vietą Marius prisiminė, kad pats pleistriukų nepasiėmė, o aš buvau pasiruošus po vieną kiekvienam kulnui. Išprašė kad savuosius su juo pasidalinčiau ir pasižadėti, kad prasitrinsim ne daugiau nei po vieną pūslę. Aišku kaip tikras savo žodžio šeimininkas, kuris savo žodį duoda ir kada nori atsiima, jis prasitrynė po pūslę beveik ant kiekvieno kojos piršto :)

Tai toks tas maratonas. Pasiruošimas būna ilgas ir sudėtingas dėl vienos triumfo dienos. Nors man atrodo būtent pasiruošimas ir yra svarbiausioji distancijos dalis. Neįtikina tie, kurie sako,”Nenubėgau pusmaratonio, nes net nesitreniravau. Jei pasitreniruočiau tikrai gerai nubėgčiau.” Manau daugiau prarado tie, kurie nesitreniravo ir palankiai susiklosčiusiom aplinkybėm nubėgo greičiau per varžybas, nei tie, kurie treniravosi, bet dėl tam tikrų priežasčių suklupo varžybų metu.

O taip, maratoną aš tikrai bėgsiu. Dar nežinau kada, nes treniruočių metu dar nepasiekiau 30′to kilometro. Bet tikrai žinau, kad galiu. Ir labai apsidžiaugsiu jei paskaitę musų blogą bėgiojimo azartu užsikrės ir mūsų draugai :)

P.S. Žemiau esantis video puikiai atspindi mano jausmus bėgant. (Sorry už titrus, švaraus neradau) 

Pirmojo maratono dienoraštis

Sekmadienis, 6 val. ryto. Sučirškia žadintuvas versdamas mane iš lovos. Paprastai savaitgaliais mėgstu riogsoti iki 12, bet šis savaitgalis kitoks. Kartu su Dovile dalyvaujame tarptautiniame Vilniaus maratone. Aš nusprendžiau išbandyti jėgas pilno maratono rungtyje, Dovilė mėgins įveikti ½ maratono. Man teks bėgti 4 ratus po 10 550 m, Dovilė bėgs du ratus. Miegojau mažai, vos 4 – 5 val. (vis per tą nelemtą įprotį naktinėti), bet keltis nėra sunku, nuotaika pakili, juk toks išmėginimas būna ne kas dieną. Rytas suplanuotas iki smulkmenų: 6:30 turime užvalgyti makaronų (vienas geriausių pasirinkimų maratono maisto racione), 7:30 užsikrauti gliukozės išgeriant energetinį gėrimą. Vėliau užsidedu pulsomatį, apsirengiame sportine apranga, pasiimame savo mp3 grotuvus ir šauname į mašiną.

Lauke šalta. Termometras rodo gal 13 laipsnių šilumos, vėjelis nemaloniai švilpauja pro plikas kinkas. Palikę mašiną prie Žalgirio stadiono, greitu žingsniu einame link Katedros aikštės – ten bus VIII Vilniaus maratono startas. Šniukštinėjam po teritoriją – kur tualetai, kur daiktų saugojimo palapinė. Dalis maratoninkų jau susirinkę, yra juos palaikančių artimųjų, jaučiasi šventinės nuotaikos. Sutinkame draugus Olegą ir Kotryną kuriems tai bus jau ne pirmas maratonas, žaismingai juokaujame apie bėgimą, išsikeltus tikslus ir kitus smagius dalykus. Dalis maratoninkų apšilinėja, prasibėga lengva ristele, kiti daro tempimo pratimus. Kažkur skaičiau, kad tempimo pratimai nepadeda siekti geresnių rezultatų – netgi priešingai pablogina juos. Apšilimo daryti tuo labiau nematau prasmės. Maratonas – nėra sprinto distancija, pats bėgimas palengva sušildo kūno raumenis, todėl nematau prasmės veltui eikvoti energijos. Patrinu sušalusias rankas. Likus pusvalandžiui iki starto suvalgome tūbelę energetinio gelio ir atsigeriame po kelis gurkšnius gėrimo. Kūnas pripildytas gliukozės, galime pradėti. Pasidedame daiktus ir judame į starto poziciją.

Startas. Šventaragio gatvėje jūra žmonių. Maratono distanciją bandys įveikti maždaug 260 bėgikų, pusės maratono – 650, kažkiek dar dalyvaus estafetėjė 4 x 10 550. Įsispraudus į minią gerokai šilčiau, sakyčiau kokiais 3 laipsniais. Komfortiškomis sąlygomis laukiame maratono pradžios. Smagiai besišnekučiuojant, išgirstame šūvį – startas duotas. Minia lengvai pajuda. Užsidedu ausines, paspaudžiu pulsomatyje „start“. Bėgimas prasidėjo. Minia, judėdama lengva ristele, po truputi prasisklaido, atsiranda tarpai tarp bėgiku, pradedu ieškoti savo komfortiško greičio. Dabar bėgti malonu: oro temperatūra ideali, klausausi gražios muzikos, kažką lenkiu aš, kažkas lenkia mane. Minioje bėgti smagu, nekyla noras varžytis, kuris kartais atsiranda bėgant dviese. Blogiausia kai pradedi su kažkuo rungtyniauti, tada išsimuši iš savo bėgimo ritmo ir perdegi. Geriausia rungtyniauti su pačiu savimi, klausytis savo kūno signalų ir reaguoti į juos. Pirmas ratas bėgasi lengvai, seku kilometrų stulpelius ir pagal juos stebiu savo greitį. Besiruošdamas maratonui sugalvojau terminą „kreiserinis greitis“. Niekada nesidomėjau koks yra tikras šito reiškinio vardas, todėl sugalvojau terminą pats. O reiškinys yra toks: kiekvienas bėgikas turi savo individualų greitį, kurį gali išlaikyti vienodą per visą bėgimo distanciją, tol kol išdegina tiek glikogeno, kad jo „kuro bakui“ priartėjus prie raudonos žymos jam ima stigti energijos ir bėgikas yra priverstas mažinti greitį. Tas atstumas kiekvienam yra individualus, bet neprofesionaliam maratonininkui orientaciškai jis galėtu būti apie 20 - 30 km. Būtent čia ir yra bene pagrindinis skirtumas tarp pilno maratono ir pusės maratono distancijų. Bėgant pilną maratoną neišvengiamai teks patirti savo „kuro bako“ raudonąją zoną. Bet apie tai vėliau, dabar grįžkim į trasą. Besiruošdamas maratonui pastebėjau, kad mano „kreiserinis greitis“ yra maždaug 12 km/h, vėliau jis išaugo maždaug iki 12,5 km/h. Žinojau, kad bėgant maratoną jokiu būdu negalima viršyti šio greičio, nes jį viršijęs distancijos neįveiksi. 12 km/h greitis labai parankus skaičiavimams: 5 bėgimo minutės atitinka lygiai 1 km distanciją, todėl pagal kilometražo stulpelius ir laiką lengvą orientuotis ir reguliuoti savo tempą. Bėgu minioje, retkarčiais užmetu akį į pulsą, kuris įvertinant bėgimo greitį ir oro temperatūrą yra šiek tiek per didelis. Ne pirmą maratoną bėgantis Olegas, sakė, kad taip bus, matyt pakili šventės nuotaika, žiūrovų raginimai kelią tonusą. Pirmas ratas skirtas susipažinti su trasa: pamatai maitinimo ir gaivinimo punktų vietas, susipažįsti su dalinamais energetiniais gėrimais ir pan. Taip lengvai bebėgant netrukus pasiekiamas pirmo rato finišas: 00:49:47, vidutinis greitis - 12,7 km/h.

Antras ratas. Įvertinu, kad mano bėgimo tempas šiek tiek per aukštas. Nors organizmas jaučiasi puikiai, kvėpavimas ir kojos lengvos, žinau, kad tai gali būti apgaulė – lėtinu tempą. Oras šiek tiek sušilo, tačiau vis dar tebėra tinkamas bėgimui, gaivintis dar nesinori, bet nepasikliauju organizmo signalais – kiekvienoje stotelėje lėtinu tempą ir atsigeriu vandens bei energetinio gėrimo. Maždaug rato viduryje mane aplenkia Vilniaus maratono iniciatorius ir savo 50-ąjį maratoną bėgantis Ignas Staškevičius. Prieš pat jubiliejinį bėgimą Ignas išleido savo knygą „Maratono laukas“, kurią iš karto nusipirkau ir perskaičiau. Man ji davė daug naudingų patarimų, kas neskaitė – rekomenduoju. Apsisukimo zonose (ilgos atkarpos kurias nubėgi į vieną pusę, apsisuki ir grįžti atgal) dairausi pažįstamų, smagu pasilabinti. Taip nepastebimai baigiasi ir antras maratono ratas: 01:41:24, vidutinis rato greitis – 12,3 km/h.

Trečias ratas. Kažkur visi dingo. Maratono trasa yra ištuštėjusi ir akyse matau ne daugiau kaip 10 bėgikų. Tai maždaug 650 pusmaratoninkų užbaigė savo rungtį. Maratono bėgikai per tokį atstumą yra labai praretėję. Didelėj kompanijoj man bėgti smagiau. Vos perbėgus per Karaliaus Mindaugo tiltą, pajaučiu, kad kojos nagas per daug remiasi į batą. Skausmas didėja ir jaučiu, kad šitaip bėgdamas trasos nebaigsiu. Sustoju, kulną pristumiu prie bato galo ir maksimaliai stipriai suveržiu raištelius. Šitaip geriau. Oras jau kaip reikiant įšilęs ir saulės spinduliai anaiptol neteikia džiaugsmo. Nubėgęs dar kelis km pradedu jausti, kad artėja sunkūs laikai. Stoju kiekvienoje stotelėje ir geriu nebe po viena, o po dvi stiklines vandens ir vieną stiklinę energetinio gėrimo. Asfaltas ima erzinti. Kojos jau daugiau kaip dvi valandos daužosi, į kietą dangą. Jaučiu raumenis, sausgysles, tačiau su sąnariais viskas tvarkoj. O tai svarbiausia. Greitis šiek tiek lėtėja, bėgti darosi vis sunkiau. Klausausi muzikos, bet ji pavargusio organizmo nebeįkvepia. Matau, kad kitiems maratono dalyviams lygiai taip pat sunku kaip ir man, ir tai ramina. Gaivinimo punkte čiumpu šlapią vandens kempinę ir su ją bėgu porą kilometrų drėkindamas veidą, galvą, kaklą, rankas, tol kol nelieka jokio vandens lašo tik tada numetu šalin. Trečią ratą finišuoju sunkiau: 02:36:12, vidutinis rato greitis – 11,6 km/h.

Ketvirtas ratas. Mindaugo tiltas atrodo, kaip didžiausia įkalnė. Sunkiais žingsniais lėtai ją įveikinėju. Noriu viską mesti ir eiti namo. Karšta, organizme akivaizdžiai trūksta vandens. Iki daugiau kaip 20 laipsnių įšilęs oras ir į galvą tvieskianti saulė be jokio pavėsio. Beveik ant kiekvieno kojos piršto turiu po pūslę, taip pat ant pado. Rodos vos pasivelku. Laukiu pavėsio. 35 – as kilometras. Atrodo trasa niekada nesibaigs. Jaučiuosi kaip klajoklis dykumoje ieškodamas vandens oazės, akys dairosi į pakeles, gal koks supratingas praeivis duos gurkštelt. Nieko nėra. Po velnių kur tas prakeiktas pavėsis. Gliukogenas jau ne pirmą kilometrą ant raudonos ribos. Greitis krenta, o pulsas priešingai – kyla. Po velniu, nejau užsilenksiu ir nebaigsiu trasos? Maždaug 36-ame km pirmą kartą tenka sustoti ir apie pusę minutės paeiti. Pulsas nukrenta iki padorios ribos. Bandau bėgti. Velniškai sunku pradėti bėgti, dar sunkiau nugalėti save ir tęsti bėgimą. Bėgu užsimerkęs, taip geriau jaučiu kūną ir kvėpavimą. Jaučiu, kad artėju prie „plaukimo ribos“. Pagaliau vandens punktas. Godžiai išgeriu tris vandens stiklines. Šiek tiek prašviesėja galva. Apie pora kilometru pajėgiu bėgti. Jaučiu, kad raumenys artėja prie traukimo ribos, išgeriu magnio. Truputi paeinu. Sunkia ristele pasiekiu Sereikiškių parkelį. Pavėsis. Žmonės yra nuostabūs. Palaikymas nuostabus. Sėdi ant suoliukų miestiečiai kurie nei tavęs nei kitų bėgikų nepažįsta, bet ploja, šaukia, skatina. Patikėkit jie suteikia jėgų. Bandau įveikti Maironio gatvę, velniškai sunku, vėl saulė kaitina galvą ir naikina jėgas. Vargais negalais dasikapstau iki Užupio maitinimo punkto. Išgeriu tris stiklines vandens. Jėgų neturiu nei lašo. Velniškai noriu įveikti trasą garbingai. Kas bus jei nebeužteks jėgų ir į milžiniško palaikymo finišą nesugebėsiu įbėgti, o teks įeiti? Iki finišo liko nedaug, vos pora kilometrų. Sukaupiu paskutines jėgas ir pasileidžiu bėgti. Su organizmu nebesileidžiu į derybas. Galbūt apmalšintas troškulys padeda. Gal būt finišo kvapas suteikia jėgų. Jaučiu, kad kojos vėl gerai neša kūną. Nesikišu. Leidžiu bėgimui vykti savaime. Pakeliui aplenkiu keturis bėgikus. Įeinu į finišo tiesę. Dairausi. Pamatau Dovilę kuri man mojuoja taip intensyviai, kad nulaužia jai dovanotą gėlę. Be galo smagu kai esi taip palaikomas. Ausinuko muziką pramuša vedėjo garsiakalbis „finišuoja Marius Noreika“. Viskas! Aš tai padariau! 03:37:36. Vidutinis rato greitis – 10,3 km/h. Užkabinamas medalis ant kaklo už įveiktą maratoną, įspraudžiamas maišelis į rankas su energetiniais gėrimais. Dabar jau tikrai viskas.

Po maratono. Sunkiai dėdamas žingsnius ieškau Dovilės. Skauda visos kojos. Minioje rasti vienam kitą nelengva. Vargais negalais susitikę, ieškome vietelės prisėsti. Nusimaunu batus ir išsitiesiu ant žolės. Emocijos velniškai sodrios. Klausiu Dovilės kaip jai sekėsi. Sako įveikusi pusmaratonį per 02:00:29. Fantastika! Vyriškas rezultatas. Esu velniškai patenkintas jos pasirodymu, tai suteikia papildoma emocinį impulsą. Bandau spėti kurią vietą užėmiau maratono bėgime. Galvoju turėčiau būti kažkur antro šimtuko pačioje pradžioje. Nepaisant šilto oro ir šviečiančios saulės kūną pradeda krėsti šaltis. Panašu, kad organizmas išdegino tiek energijos, kad nebesugeba palaikyti termoreguliacijos. Užsivelku šiltą megztinį ir godžiai geriu energetinius gėrimus. Po truputi atsigaunu. Ant vejos praleidžiame kokį pusvalandį kol daugiau mažiau atgaunu jėgas. Lėtais žingsniais kėbliname link mašinos. Grįžęs namo sužinau, kad mano rezultatas 60 vieta iš 243 finišuoti sugebėjusių dalyvių. Fantastika! Jaučiuosi pakylėtas. Laikas ir vieta pranoko visus mano lūkesčius.

Mintys. Kažkur esu skaitęs ar girdėjęs, kad tikslas nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausios yra tos akimirkos ir tas kelias kuriuo eini siekdamas savo tikslo. Įveiktos distancijos laikas ar užimta vieta tėra skaičiai. Svarbiausios yra akimirkos ir potyriai kurias tu išgyvenai siekdamas tikslo ir tuo kuo tu tapai keliaudamas pasirinktu keliu. Maratonui žmonės nelieka abejingi. Vieni kartą pabando ir daugiau niekada nebegrįžta į šią trasą, kiti pabando ir nebegali sustoti. Kas yra maratonas? Aš manau, kad maratonas yra asmeninė kova vykstanti tarp 30 – o ir 42 – o kilometrų. Tai vieta, kur geriau supranti savo kūną. Tai vieta, kur suvoki kas tu esi. Ar verta buvo bėgti maratoną, tuos 42 km 195 m? Po velnių, taip. Ir aš tikrai dar grįšiu į Vilniaus maratono trasą, o gal būt net išbandysiu ir kitų miestų bėgimus.