Ką lietuvis žino apie maratoną?

Ką nebėgiojantis lietuvis žino apie maratoną? Tą patį ką ir Detroito negras apie Lietuvą – nieko! Na gerai, viena ausim turbūt yra girdėjęs Živilę Balčiūnaitę, jos iškovotą auksą Europos čempionate bei jį lydėjusį dopingo skandalą. Juk mes mėgstam auksą ir skandalus ar ne? Ir žinoma „tik per klaidą netapome čempionais“. Bet jeigu rimtai tai apie maratoną nežinome nieko. Juk esame „apelsinsvaidžio“ šalis. 

Tokią ironišką pradžią suteikiau šitam straipsniui dėl tų visų nesąmonių kurias teko man išgirsti per savo pirmuosius nuolatinio bėgiojimo metus. Nesitikiu, kad žmones žinos tikslų maratono distancijos ilgį – 42 km 195 m, bet vis viliuosi, kad bent minimalų supratimą turės kas tai yra. Nustebau, kad daugelis nėra girdėjęs maratono legendos, kuomet graikai atlaikė persų puolimą ir Filipidas bėgo iš Maratono į Atėnus pranešti apie pergalę. Ir, kad būtent iš čia kilo maratono bėgimas. Gal jiems istorijos mokytoja nepasakojo arba kortomis žaidė tuo metu..

Dalinuosi įspūdžiais apie maratono bėgimą Rygoje. Prieina vyresnis kolega ir sako:

- žinai kai aš buvau jaunas aš irgi taip bėgiojau.

Ilgai pasakoja kaip driekėsi jo bėgimo trasa.. Aš suglumęs klausausi, nes tų vietovių nepažįstų ir galvoju, kad sutikau įspūdingų distancijų bėgiką..

- Žinai, ten net kokie 5 km susidarytų!

Man belieka mandagiai patylėti..

Parduotuvėje perku šortus bėgiojimui.

- Tai kokias distancijas bėgioji?, - klausia jauna pardavėja.

- Ilgas, - sakau

- Aš tai vidutines, - atsako jinai.

Jėga galvoju, persimesiu keliais žodžiais. Nusprendžiu pasitikslinti kas slepiasi po šiais žodžiais.

- Aš bėgu 1 km ir 2 km distancijas ir dar 3 km dviračiu važiuoju į darbą, - neslėpdama pasitenkinimo savimi atsako pardavėja..

- Girdėjau pastoviai maratonus bėgioji (suprask, "į mėnesį bent 10 kartų")? - klausia manęs.

- Na, esu vieną įveikęs praeitais metais Vilniuje, dabar planuoju antrą bėgti - atsakau.

Pokalbio tema iškarto keičiama, nes pašnekovas mano, kad jį kvailinu.

- Girdėjau, kad bėgikams smegenys atsitranko, - sako kolegė.

Galvoju, „tau tai tikrai jau atsitrankė“.

- Po poros metų teks keisti sąnarius, - ironijos neslepia kita.

Viena ausimi girdėjusi, kad po darbo bėgioju, kolegė, sako:

 - Jonas (vardas netikras) per dieną tikrai daugiau prisilaksto (na jam kokius 3 kartus darbo reikalais tenka važiuoti Vilniuje iki įvairių instancijų, t.y. nusileisti laiptais iki automobilio, pavažiuoti, tada prisiparkuoti ir vėl nueiti iki reikiamo kabineto).

Vėl tenka atlaidžiai nusišypsoti..

Labiausiai užmušantis klausimas: tai vis dar bėgioji? Suprask, "gi žmogus kada nors turi ateiti į protą ir nustoti užsiiminėti niekais".

Iš viso to supratau, kad nebėgiojantiems žmonėms bet kokia distancija ilgesnė nei porą kilometrų jau yra maratonas. Ir tikrai naivu tikėtis, kad pašnekovas supras slypinčius skirtumus tarp maratono, pusės maratono, 10 km, 5 km ir kitų bėgimų. Bėgimo tema, lietuviai tebėra labai tamsūs ir provincialūs žmonės.

Štai tokia absurdiška mano pirmų metų patirtis. Koks kvailiausias dalykas yra nutikęs jums?

Rygos maratonas

„Maratonas – pagarbos vertas dalykas“, taip per vieną interviu yra pasakęs žinomas aktorius Rolandas Kazlas. Man belieka pritarti. Žmonės nebandę įveikti šitokio atstumo, neturi supratimo, ką tai reiškia ir sunku rasti tinkamus žodžius visam tam paaiškinti. Tai vienas iš tų dalykų kuriuos turi patirti Savo kailiu.. Rygos maratonui ruošiausi praktiškai nuo šių metų pradžios, treniruočių ciklas truko 18 savaičių, per kurias sukoriau daugiau kaip 1000 km, nudrengiau žiemą pirktus batus, tačiau kai kirtau maždaug 32 kilometro stulpelį, viskas ką galėjau pasakyti buvo - “po galais, tai iš tikro velniškai sunku!”. Įėjau į būseną kada viskas ką darai yra “just keep running, don’t stop, just keep running”. Tampi panašus į pingviną, kažkaip pakeli koją, kažkaip ją nuleidi ir vėl kartoji iš pradžių. 

Ankstyvas rytas Rygoje žadėjo šiltą dieną ir deja šie pažadai išsipildė. Dar neįžengus į Laipkričio 11-osios gatvę, jau galėjai pajusti šventinę nuotaiką, kurios atmosfera kuo toliau tuo labiau kaito. Daugybė bėgikų buriavosi greta palapinių užpildydami gatves. Miestas tapo visiškai kitoks ir šventinė atmosfera rodos tave kiaurai persmelkė.

Apskritai Rygos maratono nelabai turiu su kuo palyginti, nes tokio lygio bėgime dar nesu buvęs. 18 tūkst. dalyvių, geros finansinės premijos nugalėtojams, didelis būrys elitinių bėgikų, daugybė įvairių smulkmenų (solidus expo, dušai po varžybų, chipsai pritvirtinti prie numerių, oficialus laikas atsiunčiamas sms žinute ir t.t.) kalbėjo pačios už save. Tiesiog kito rango bėgimas. Vilniui dar reikia daug kur pasitempti.

Mane įleido į antrąjį „gardą“. Priekyje galėjau nužiūrėti elitinius bėgikus. Matytumėte jų bėgimo techniką! Žmonės iš kitos planetos. Trasa buvo gana plokščia, didžioji dalis jos driekėsi senamiesčiu, kuriame buvo įspūdingas palaikymas. Ne tik žmonių šūksniai ir plojimai, bet ir daugybė vietų su gyva muzika. Kitose rajonuose - ramesnė aplinka.

 

Apie bėgimo pradžią nelabai turiu ką papasakoti. Trasa ėjo plačiomis miesto gatvėmis, todėl grūstis pasibaigė jau 1 km. Pradžioje bėgti buvo lengva. 21 km įveikiau be didesnių pastangų, maždaug per 1 val. 34 min. Nuo 21 km iki 32 km bėgimas laipsniškai sunkėjo, o nuo 32 km buvo “just keep running, don’t stop, just keep running”. Šiek tiek nustebino, kad mėgėjai vaizdavo profesionalus. Iš savo tempo bėgikų buvau vienintelis bėgikas, kuris stojo prie kiekvieno gaivinimo punkto ir eidamas tvarkingai atsigėrė vandenį, po to tęsdavo bėgimą toliau. Kiti čiupdavo pustuštes stiklines, dar pusė to kas ten būdavo išlaistydavo ir nuskuosdavo pirmyn – pamišimas. Visus juos pavydavau už poros kilometrų :)

Oras buvo labai karštas, temperatūros nežinau, bet šilumos buvo tiek, kad po bėgimo ant saulės gulėti negalėjau bučiau perkaitęs. Tokiu oru bėgti menkas malonumas. Įdegiau kaip reikiant. Mane gelbėjo kepurė ir vanduo – nepasidaviau masinei psichozei. Teko matyti ir „juodąją“ maratono pusę. Maždaug ties 38 km ant Vanšu tilto priekyje manęs “susileido” vienas bėgikas. Greičiausi saulės smūgis plius „siena“. Patikėkit vaizdas ne koks, išbalęs, išpiltas prakaito, nieko nesuprantančiom akim. Kabėjo kaip maišas ant draugo rankų. GrĮžtant atgal mačiau kaip išveža su greitąją. Latviškoje spaudoje skaičiau, kad medikų pagalbos prireikė net 155 bėgikam, 16 jų teko vežti į ligoninę, vienas deja mirė... Pagrindinės priežastys aiškios – karštis, tiesioginiai saulės spinduliai ir fizinis krūvis. Tai dar karta priminė visiems žinoma tiesą, kad ir kokiu stipriu save belaikytum, prieš žengiant į bėgimo trasą turi būti tinkamai treniruotas ir imtis reikiamų atsargumo priemonių.

 

Finišavau po 3 val. 15 minučių ir 35 sekundžių. Savo pirmojo maratono laiką pagerinau 22 minutėms. Nežinau ar tokiom sąlygom galėjau prabėgti geriau.. Rodos atidaviau viską ką turiu. 85 vieta tarp beveik 900 rungtį įveikusių dalyvių (registravosi apie 1100). Žinoma, kad patenkintas :) Apmaudu, kad Dovilė negalėjo bėgti. Galėtume tarpusavy dalintis įspūdžiais. Dabar belieka pasidžiaugti jos suteikta parama bėgimu metu, kuri ženkliai prisidėjo prie mano pasiekto rezultato.

Maratoną laimėjo Kurgat Titus Kipkorir iš Kenijos 02:16:53, antras Japonas Tomoya Shimizu, trečias Pharis Irungu Kimani vėl iš Kenijos. Tarp moterų geriausia buvo rusė Iraida Aleksandrova 02:37:37, antra Mirriam Wangari iš Kenijos, trečia Jane Suuto iš Ugandos. Tarp Lietuvių geriausią laiką parodė Mindaugaus Grinius iš „Šviesos karių“ – 02:44:24. Pusmaratonį laimėjo latviai: Valerijs Žolnerovičs – 01:06:04 ir Jeļena Prokopčuka – 01:10:27. 

Druskininkų pusmaratonis

Likus dviem savaitėms iki Rygos maratono, kartu su Dovile, nusprendėme sudalyvauti dar vienoje bėgimo šventėje. Šį kartą pasirinkome trumpą distanciją – 10,5 km ir apsilankėme Druskininkuose. Populiarusis Lietuvos kurortas pasitiko vasarišku oru ir gausia žiūrovų auditorija. Apie trasą nežinojau nieko, atėjau tiesiog pabėgioti, pajusti šventinę atmosferą, pabendrauti su kolegomis. 

Paskutinėmis savaitėmis dariau nemažai intervalinių treniruočių, todėl pamečiau greičio pojūtį, kitaip tariant visiškai išsiderino mano spidometras :) Pirmą kilometrą šoviau į priekį 3:40/km tempu, kuris nepasirodė reikalaujantis per daug pastangų. Antrą kilometrą greitį truputi numečiau, bet iš inercijos vis dar skuodžiau per aukštu tempu. Vėliau bėgimas po truputi sunkėjo, tempas pamažu lėtėjo ir dalis tų bėgikų, kuriuos aplenkiau per pirmus du kilometrus, susigrąžino prarastas pozicijas. Tempas ir bėgikų seka nusistovėjo maždaug po 5 – to kilometro. Likusią trasos dalį teko kovoti su savimi, kad palaikyčiau bėgimo greitį ir nesugriūčiau nuo karščio. Pulsas neretai laikėsi virš 180, kas buvo akivaizdi karščio pasekmė. Pačioje trasos pabaigoje, Išlindus iš miško į greitkelį vėl pajaučiau savo stichiją – lygų, tiesų plentą, kuriame ir vėl lenkiau kitus bėgikus.  Dar Vilniaus kalėdiniame bėgime pastebėjau, kad kalniukai yra mano silpnoji vieta kur prarandu pozicijas, o lygumos yra mano pranašumas, kur jas susigrąžinu. Bėgdamas lygioje ir tiesioje trasoje natūraliai atsipalaiduoju, darau didesnius žingsnius, kartais net užsimerkiu, tarsi norėčiau patirti nirvaną. Tuomet atrodo, kad bėgimui nebereikia jokių pastangų, kojos skrieja savaime, o man belieka netrukdyti savaiminiam procesui. 

Visumoje trasa ir bėgimo sąlygos buvo sunkios. Druskininkų miškuose nesitikėjau išvysti tiek daug įkalnių, nuokalnių bei įvairių posūkių. Medžių šaknys buvo išlaužiusios asfaltą, todėl dar reikėjo ir po kojomis žiūrėti.  Oro temperatūra buvo gana aukštoka, sakyčiau 20⁰C arba net daugiau, todėl daugelis bėgikų prabėgo toli nuo savo geriausių laikų. Vilniaus pusmarotonio nugalėtojas Vytautas Gražys trasoje užtruko 1:29:32 (palyginimui Vilniuje – 1:13:54), Rolandas Kazlas - 1:39:47 (prieš metus 1:35:47), antrus metus iš eilės pirmą vietą užėmęs Mindaugas Viršilas šį kartą taip pat parodė 41 sekunde prastesnį laiką. Aš irgi tikėjausi pasiekti maždaug puse minutės geresnį rezultatą. Nepavyko, bet visumoje likau patenkintas savo pasirodymu 10,5 km – 43:03 (tempas 4:06/km, vidutinis pulsas 179) ir maloniai nustebinusi aukšta 6 – oji vieta tarp 130 rungties dalyvių (panašu, kad visi stipriausi bėgikai buvo pasirinkę pusmarotonio rungtį). Dovilei pritrūko tik 17 sekundžių, kad užliptų ant prizininkų pakylos (trečią vietą nukniaukė 1998 metų gimimo lenkaitė). Taigi teko tenkintis 4 vieta iš 50 merginų. Gal būt kitą kartą, nusišypsos laimė?