Aplankykim tėvus savaitgalį. Vilnius-Kupiškis. Kupiškis-Vilnius. Dviračiu.

Jau seniai zyziau Mariaus leisti į ilgesnę kelionę dviračiu, tačiau tik praėjusią savaitę jis tarė: "Arba šį savaitgalį, arba tik rudenį - po maratono." Ir kur aš tiek išlauksiu.. Vienintelė problema buvo tik spėti gerą dviratį susirasti. Apgalvojus savo poreikius ir apžiūrėjus rinką apsispręsti nebuvo sunku, nes ir rinktis nelabai buvo iš ko. Taigi dviratis yra. Dar reikėjo šalmo ir šviesų. Pardavėjas net juokėsi iš manęs, kai paprašiau veidrodėlio (tačiau dabar visiems rekomenduoju tokį įsigyti :) ). Kadangi planavome keliauti automobilių keliais, protingi žmonės patarė apsirengti saugos liemenes, kad vairuotojams būtume matomi iš tolo. Marius surado maršrutą asfaltuotais krašto keliais, kuris tesėsi 160 km. Taigi tik pasitikrinom orų prognozes ir leidomės į kelią.

Klaidų išvengti nepavyko. Pasiėmėme tikrai per daug daiktų. Nors ėmėme tik būtinus drabužius ir dienos maistą, kuprinė svėrė neįtikėtinai daug. Pakeliui net petneša nuplyšo. Tik vandens atsargas planavom pasipildyti pakeliui, ir tik vidury kelio supratom, kad nei vienas neturim nė cento :) Na šią problemą išsprendėme pildydami buteliukus vandentiekio vandeniu.

Nuo pat pradžių kelionė neatrodė labai sunki, tačiau kilometrų stulpeliai sukosi kur kas lėčiau nei tikėjomės. Dar neįpusėjus kelionės baugino likusių kilometrų skaičius. Kuprinės našta vis labiau spaudė Mariaus pečius, o dviračio sėdynė atrodė vis kietesnė. Labai ryškiai atsiskleidė mano dviračio pranašumas. Kol aš svaiginausi lakstydama kalniukais, Marius sukaupęs jėgas kovojo su kiekviena įkalne.

Pirmąją dieną kelią įveikėme per 9 val. 30 min. (įskaičiuojant visus sustojimus ir pietų pertrauką). Tikrai galiu pripažinti kad pavargome. Baugiausia buvo pabudus naktį klausytis besibeldžiančio lietaus už lango žinant, kad stiprioji mano gyvenimo uola pavargęs ir nuspaustu užpakaliu. O laukia dar ilgas kelias. Baugino ir nežinia, kaip iš ryto jausiuosi pati.

Ryte oras dar buvo apsiniaukęs, tačiau bendra savijauta tikrai neprasta. Šį kartą maisto beveik neėmėme, tik pasiskolinome pinigų. Kelionės pradžia buvo sunki, nes pūtė labai stiprus vėjas. Važiuojant per kaimelius dar nieko, tačiau išlindus į atvirus laukus kartais duodavo toks gūsis, kad nupūsdavo beveik į vidurį kelio. Tačiau įsidienojus ir vėjui aprimus visai atsigavom. Vėl gėrėjausi nuostabiais vaizdais, kvepiančiais dobilais ir aukštu dangum. O Marius buvo suirzęs. Kad ir kaip sunkiai minant, jo dviratis judėjo ne taip greitai, kaip norėtųsi. Į pabaigą kelio grasino mesti dviratį į tvenkinį, o likusį kelią - bėgti :)

Antrąją dieną kelionę įveikėme per 9 val. 45 min. Nudžiugino kojos nei vienam nepareikšdamos jokio protesto ir nei kiek neskaudėdamos. Labiausiai nukentėjo Mariaus užpakalis ir mano akys. Nors visą laiką važiavau su akiniais nuo saulės, vėjas padarė savo. Kelionės metu buvo šiek tiek įskaudus nugara ir rankų riešai, tačiau tai greitai praėjo. Aišku dar tebejaučiu bendrą nuovargį, tačiau kartu su juo atrandu tokį nepatirtą maisto skonį, ir tokį nepatirtą jausmą išsistiesti lovoje. Kelionė buvo sunki, tačiau negaliu sulaukti progos, kad galėčiau ją pakartoti kitu maršrutu ir su geresniu dviračiu Mariui. Labai tiksliai išsireiškė Marius kelionės metu sakydamas: "tu kaip laukinis žvėriukas paleistas į laisvę"..

  

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Ne, bėgimo tikrai nemečiau :)  Bet dviratis irgi vasaromis nedulkėjo palėpėj. Toks senas geras draugas, kuris atsirado kieme kai išaugau "Kregždutę". Tuomet juo teko dalintis su sese, bet galiausiai sesei pirmai išvažiavus studijuoti, aš kažkokiu būdu įgavau visas teises juo disponuoti. Iki šiol.

 "Traktorius!" - juokėsi Marius. Ir jau kurį laiką siūlo įsigyti padoresnį daiktą. Bet ta nostalgija.. Jis toks savas. Nors sunkus (turbūt netoli iki pusė mano pačios svorio), storais kibiais ratais, ir nebepersimetančiais bėgiais. Bet kas gali atstoti prisiminimus, kuomet paauglystėje juo lėkdavau pas močiutę į kaimą. Po 20 km pirmyn ir atgal sukardavau per laukus, žydinčias pievas, miškus po raudonu saulėlydžio nupliekstu dangum.

Deja turiu pripažnti kad jis jau skaičiuoja paskutinius ratus mano nuosavybėje, ir galbūt paskutinę progą pasispardyti gavo šį savaitgalį, kuomet su draugais  aplankėme aukštaitijos nacionalinį parką. Paskutiniu metu veržėmės pamatyti platųjį pasaulį, tačiau pagaliau susizgribome, kad net dorai neapsižvalgėme savo "kieme". Taigi žengėme žingsnį į priekį planuodami išvyką dviračiais.

Intenete radau gana aiškius dviračių takų žemėlapius ir tikėjausi esant taip pat gana aiškiai nužymėtai trasai.

http://www.anp.lt/images/schemos/anp_map.jpg

Į Ignaliną nubildėjome traukiniu, o iš jos bandėme sekti žemėlapiu, kuris pasirodė ne toks jau ir aiškus. Iš planuoto ~50km maršruto įveikėme jo tik pusė.. sukardami tuos pačius 50 km. Trasos žymėjimo stulpelių  aptikti taip ir nepavyko. Mano vargšas bebėgis dviratis kabarojosi drėgno žvyro kalniukais kol galiausiai visa jėga ir svoriu įsirėžusi į pedalą nepajėgdavau jo pajudinti nė per centimetrą. Įsibėgėti nuokalnėse irgi ne visada pavykdavo, nes žemiauisai esančioje įduboje neretai telkšodavo juodo purvo vonia. Kartą taip įklimpau per jos vidurį, kad galvojau tuoj visu ūgiu griūsiu ant šono, nes atsispyrimui koja, tiesiog pagailo bato :) Dėkui dievui batus išsaugoti pavyko ir jie saugiai tupi lentynoje, kol ieškau kitų, kurių merkti nebus gaila. Ir dviračio, kuris koptų į kalną. Jau mintyse rezgu planus ten vykti su nakvyne, kad nereikėtų taip skubėti į paskutinį traukinį. Rimtesnis fotoaparatas taipogi nepamaišytų :)

Pakeliui sutikome ir tinkamiau pasiruošusių keliautojų :)

Centrinio gynėjo išpažintis

Gal būt pats laikas kabinti bucus ant vinies?

Šiandien sužaidžiau bene blogiausias savo futbolo varžybas per visas oficialias rungtynes. Nors tiesa sakant žaidžiau vidutiniškai kaip ir dažniausiai, bet apturėjau tu tragiškai blogus epizodus, kurie sugadino nuotaiką visam savaitgaliui. Pirmas epizodas – įvartis į savo vartus. Varžovai surengė greitą kontrataką, iš krašto įsiveržė į baudos ir puolėjas iššokęs vienas prieš mūsų vartininką atliko smūgį/perdavimą. Vartininkas buvo jau bejėgis. Aš bandžiau gelbėti situaciją siekdamas kamuolio tačiau pritrūkau kelių centimetrų ir nukreipiau kamuolį į savo vartus. Man už nugaros stovėjo varžovų puolėjas pasiruošęs jį nukreipti į tuščius vartus. Rodos situacija beviltiška, tačiau tie keli centimetrai stipriai nervina. Bučiau truputi toliau pakišęs koją ir smūgis būtų sustabdytas. Neguodžia net tai, kad teisėjas įvartį įrašė į puolėjo sąskaitą. Antrasis epizodas – sužaidžiau rizikingai prie savo vartų, dėl ko kitas gynėjas išliejo savo gerklę ant manęs. Aš esu labai neatsparus rėkimui, todėl pasiunčiau jį į gražią vietą, o kadangi tuo viskas dar nesibaigė, nesusitvardęs jį dar ir pastūmiau. Teisėjas mano elgesį įvertino kaip nesportišką parodydamas raudoną kortelę ir pašalindamas iš aikštės. Viskas objektyvu, priekaištauti galiu tik pats sau. 

Kaip tai galėjo nutikti? Jeigu esate futbolo mėgėjas jaunystėje nelankęs futbolo treniruočių – nežaiskite centriniu gynėju. Mėgėjų futbole tai pati šūdiniausia pozicija kokią tik galima sugalvoti. Realiai centrinis gynėjas visiškai nedalyvauja kombinaciniame žaidime. Jis yra tas kuris sugriauna atakas ir išneša kamuolį kuo toliau nuo savo vartų. Jis nesivarinėja kamuolio, beveik neatlieka trumpų perdavimų, jo klaidos virsta įvarčiais ir jis dažniausia turi prisiimti atsakomybę dėl pralaimėjimų. Puolėjams neišnaudotos progos dažniausiai atleidžiamos, gynėjai padarytas klaidas turi prisiminti ilgai. Mėgėjų futbole komandos puola kaip išdegusios akis ir jeigu tik centrinis gynėjas gauna kamuolį akimirksniu prie jo atsiranda kraujo ištroškęs puolėjas. Komandos dažnai vadovaujamasi taisykle „niekada nepasuok kamuolio į gynybos vidurį“, kitaip tariant centrinis gynėjas krenta iš žaidimo. Aiškų yra žmonių kurie yra daug metų lankę futbolą, turi puikų driblingą ir žaisdami centrinio gynėjo pozicijoje, net mėgėjiškose futbolo aikštėse kurios yra tikri „bulvių laukai“, puikiai pasitvarko bet kaip nuo kupsto atšokusį kamuolį be vargo suklaidina agresyvų puolėją ir puikiai vadovauja komandos žaidimui. Mūsų lygoje tokių yra vienas kitas ir stebėti jų žaidimą yra tikras malonumas. Aš nesu vienas iš jų. Jaunystėje nelankiau futbolo treniruočių ir mano technikos arsenalas pakankamai ribotas. 

Tai ką gi po velnių aš veikiu šitoje pozicijoje? Normalesnį futbolą pradėjau žaisti mokykloje, maždaug 10-oje klasėje. Nežinau kokia mano pozicija buvo tame chaotiškame žaidime, kurį mes tuomet vadinome futbolu, bet manyčiau, kad buvau atakuojantis centro saugas, o kartais puolėjas. Mušdavau labai daug įvarčių, būdavau visada vienas rezultatyviausių žaidėjų. Tai tesėsi kokius 3 – 4 metus. Vėliau mane tiesiog užkniso, tas chaotiškas žaidimas, begalvis puolimas ir asmeniniu pavyzdžiu nusprendžiau parodyti kaip turi žaisti gynėjai. Ir taip po truputi visai netyčia tapau centriniu gynėju. Tame futbole centrinis gynėjas buvo visiškai pilnavertis komandos narys, kuris ir į vartus ne sykį smūgiuodavo ir įvarčių nemažai mušdavo. Buvau patenkintas savo pozicija, nes atsakingas žaidimas gynyboje turėjo milžinišką įtaką varžybų nugalėtojui ir aš jaučiausi svarbus. Vėliau persikraustėme į Sportimos maniežą, kur pradėjo formuotis dabartinės mūsų komandos pagrindai. Tuomet buvau labai daug sportuojantis, mėgdavau kibų kontaktinį futbolą, pasižymėjau didele ištverme, todėl daugelio varžovų pavojingiausius žaidėjus be vargo išjungdavau iš žaidimo. Tai pastebėję komandos draugai visada man patikėdavo dengti patį pavojingiausią žaidėją. Be komandinio žaidimo, mėgaudavausi pergalėmis asmeninėse dvikovose. Vėliau pradėjus dirbti, sportavau keletą kartų mažiau, svoris padidėjo, forma šiek tiek krito. O mums įkūrus savo futbolo klubą ir pradėjus dalyvauti oficialiuose varžybose varžovai buvo jau aukštesnio kalibro. Vieną sezoną aš apturėjau labai sunkią čiurnos traumą, kuomet gydytojas pasiūlė tiesiog susirasti kitą sportą. Futbolą teko tada pamiršti kokiems trims mėnesiams. Po traumos atsistatyti iš karto nepavyko. Tą sezoną turėjau dar 3 tos pačios čiurnos traumas. Žaidžiau su įtvaru, kartais bėgiodavau sukandęs dantis, krito greitis. Visi įprato, kad esu centrinis gynėjas, niekas net neįsivaizdavo, kad galiu žaisti kitoje pozicijoje. Aišku ir įgūdžiai reikalingi žaidžiant kitose pozicijose sumenko. Taigi ir toliau likau centriniu gynėju.

Bet grįžkim prie vinies ir bucų. Šis sezonas SFL vasaros turnyre man yra ketvirtas. Pirmas sezonas buvo savaime labai įdomus, juk pagaliau galėjome išmėginti tikrą futbolą, tikroje aikštėje, 11x11 su teisėjais. Be galo įdomi patirtis. Tą sezoną mane pjovė traumos, bet tai netrukdė mėgautis futbolu, nors ir atstovavau kitą komandą kaip legionierius. Antrą sezoną su savo pačių sukurta komanda pagaliau išdrįsome dalyvauti vasaros turnyre ir pradėję nuo žemiausio diviziono iškovojome teisę žaisti aukštesniame. Trečiąjį sezoną patekome tarp tikrai stiprių komandų ir iš 12 ekipų teįstengėme užimti 7 vietą. Būtent tas sezonas buvo visiškas pravalas. Didesnė dalis komandų buvo stipresnės už mus. Dažniausiai sunkiai atsimušinėdavome ir tik sukandę dantis iš varžovų plėšdavome taškus. Būtent tą sezoną „futbolas“ ir „malonumas“ tapo nieko tarpusavyje bendro neturinčiais žodžiais. Ne tik, kad centriniai gynėjai, bet krašto gynėjai beveik nedalyvaudavo kombinaciniame žaidime. Žaidėme žaidimą, kuris vadinosi „kažkaip apsigink ir gal netyčia pavyks užpulti“. Aišku įvarčių į mūsų vartus krito daugiau, centriniai gynėjai likdavau kalti dažniau, o kadangi lietuviai pralaimėti nemoka tai nuolatos kažkas ant kažko rėkdavo. Dovilė kartą apsilankiusi mūsų varžybose pasakė, kad jeigu nežinotų kokia apranga mes žaidžiame, atpažintu mus tiesiog pagal... triukšmą. Tą sezoną dažnai pagaudavau save galvojant: „ką gi aš čia veikiu?“

Deja lietuviai yra daug smurto patyrusi tauta. Apie tai kas yra motyvacija, kaip reikia skatinti vieniems kitus beveik neturi supratimo. Jeigu komandos draugas sužaidžia šauniai vadinasi taip ir turėjo būti, jeigu suklydo tai pypt. Jeigu gavo kamuolį tai visi rėkia ką jam su tuo kamuoliu dabar reikia daryti. Deja rėkia skirtingai.. Kiek pastebėjau tą problemą turi praktiškai visos komandos. Ir daugumoje atveju ji yra opesnė, net negu pas mus. 

Mėgėjiškame futbole yra dar vienas įdomus dalykas. Kadangi tavęs niekas nefilmuoja, tu niekam nesi įdomus, neturi nei menkiausio supratimo kaip tu pats žaidi, kokias klaidas darai. Jeigu netyčia kas nors nusprendžia filmuoti varžybas, peržiūrėjęs video sugrįžti į tikrovę. Sužinai, kad iš tikro bėgi lėčiau, smūgiuoji silpniau, pašoki žemiau, į įvykius reaguoji lėčiau. Vienas kolega pasakojo įspūdžius po pirmosios savo varžybų video peržiūros. Sako: rodos sužaidžiau šaunias rungtynes, atidirbau puolime ir gynyboje, laksčiau kaip užsivedęs po aikštę pirmyn ir atgal. Žiūriu video: pabėgu lengvai kelis metrus, stoviu, lėtai einu, pabėgu kelis metrus, vėl stoviu, varžovas įkirtinėja pro mane, pražiopsau jį... Būtent taip ir yra. Bet kame čia problema? Problema tame, kad tau atrodo, jog žaidi puikiai, nes nematai savęs iš šono, nematai objektyviai. O kolegą matai iš šono, todėl matai tai kas su juo iš tikro vyksta. Todėl tau atrodo, kad tu aikštelėje dirbi šauniai, o kolega mala š... Nors iš tikro žaidžiate vienodai. Tada ir kyla nors ant kolegos užrėkti, kad žaistu „normaliai“..

Negaliu pykti ant savo komandos draugų. Dauguma jų yra šaunūs vyrukai, tiek aikštelėje, tiek ir už jos ribų. Yra keletas rėksnių komandoje, bet ir juos suprantu – visi nori laimėti. O elgiasi kiekvienas taip kaip yra išmokęs nuo mažens. Galbūt ant jų tėvai dažnai rėkdavo ar šiaip gyvenime daug streso patiria. O aš rėkimo ar pakelto balso tono pernešti negaliu. Akimirksniu sužvėrėju. Dažniausiai dėl to nukenčia varžovai, tada griaunu juos be ceremonijų. Kartais galiu išsilieti ant savų. Dažniausiai atsakau dvigubai stipresniu tonu. Būtent ta visus metus trunkanti neigiamų emocijų virtinė ir lėmė, kad šį kartą į darbą paleidau ir rankas. 

Ne, tai nebuvo mano paskutinės varžybos. Su futbolu dar nesiskiriu. Tikrai savoj kompanijoj dar daug metų spardysiu kamuolį laisvalaikiu. Tačiau iš oficialių turnyrų planuoju po truputi trauktis. Priežastys lyg ir aiškios – neigiamas emocinis fonas ir dingęs žaidybinis malonumas. Sako nuo 30-ies reiktų privengti kontaktinių sporto šakų, nes sausgyslės ir raiščiai nebe tie. Atsiranda daugybė mažesnių ir didesnių traumų, patempimų, įplyšimų ir t.t. Bet man tai nėra priežastis. Man svarbiausia emocinė atmosfera, aistra, malonumas. Kai to nebelieka, reiškias kažkas yra ne taip ir reikia galvoti apie tam tikrus pokyčius. Negaliu trauktis dabar, nes nenoriu prisiminti savo paskutinių varžybų tokių kaip šios. Šį sezoną dar padėsiu komandai viename kitame mače, kai bus sunkumų surinkti reikiamą žaidėjų skaičių. Tačiau ar kitą sezoną būsiu komandos sąrašuose labai abejoju.

Bet futbolo tikrai nemetu. Visai kitas reikalas kai susirenkame tarpusavyje pažaisti savo malonumui. Tada tikrai patiriu malonumą, žaidžia visi, šnekam kur kas mažiau, lyg visai kitokie žmonės būtume.. Tuo tarpu oficialių varžybų futbolas po truputį užleidžia vietą bėgimui ir kitiems malonumams. Jaučiu, kad individualios sporto šakos, man pradeda labiau patikti, nes tada esi pats už viską atsakingas, už viską kas tau nutinka ir už viską ką pats pasieki. Ir man tai patinka. Ir nereikia galvoti, kas tas ar tas sumalė š..., nes vienintelis žmogus kuris gali sumalti š... esi tu pats. 

Beja ką davė bėgimas futbolui? Ne, greitesniu tikrai netapau. Ištvermingesniu – taip. Galiu bėgioti 90 minučių po aikštę ir nesuprantu kam reikalingi tie keitimai. Numečiau apie 8 kg svorio. Centriniam gynėjui tai minusas. Dabar sunkiau stumdytis su varžovais. Po praeitų metų Vilniaus maratono mane be marškinėlių pamatęs kolega tarė: „viskas nebėra centrinio gynėjo“ :D

Ironman

Neseniai šviesos karių puslapyje pasirodė informacija, kad vienas jų narių Dainius Kinderis Teksase įveikė ironman trasą. Ir ta žinia, kaip kokia nelemta rakštis, įstrigo kažkur giliai mano smegenyse. Įstrigo ir nuolatos kirba. Galiausiai supratau, kad jaučiuose kaip mažas vaikas - „ir aš noriu saldainio“. Supratau, kad netrukus miglota svajonė išsiris iš savo kokono ir peraugs į planavimo stadiją. Nežinau kada, nežinau kur ir nežinau kaip, bet jaučiu, kad didžiulė trauka nuves mane prie starto linijos. Į artimiausią knygų iš amazonės list‘ą  jau įtraukta ir knyga apie ironman. 

Kas tas ironman? Ironman yra ultra triatlono rungtis kuomet dalyviui tenka: plaukti – 3,86 km; važiuoti dviračiu – 180,25 km; ir bėgti – 42,2 km. Visam šiam reikalui yra skirta ne daugiau kaip 17 valandų. Varžybos prasideda 7:00, plaukimo rungtis privalo būti įveikta ne vėliau kaip 9:20, dviračių rungtis ne vėliau kaip 17:30, o maratoną reikia spėti nubėgti iki vidurnakčio. Pasaulio rekordas priklauso australui Craig Alexander – 08:03:56 ir britei Chrissie Wellington – 08:54:02. Kitos triatlono rūšys yra lengvesnės: half ironman (1,9/90/21,1) olimpinis triatlonas (1,5/40/10) bei sprinto triatlonas (0,75/20/5). 

Įdomumo dėlei pabandžiau paanalizuoti praėjusių metų ironman varžybų Nicoje rezultatus. Startavo apie 2590 dalyvių iš kurių trasą užbaigė – 2058 (79,5%). Vidutiniai split’ų laikai: plaukimas – 01:15; dviratis – 06:25; bėgimas – 04:40; bendras laikas – 12:35.