Kantrybė

Po Lenkijos purvynų (Lemkowyna 70) savo fizinį aktyvumą pasukau šiek tiek kita kryptimi. Norėjau pailsėti nuo bėgimo treniruočių, bet nenorėjau visiškai prarasti savo fizinės formos. Ieškojau įdomesnės sportinės koncepcijos. Jogos ir gym‘o mesti neketinau, nes atrasta jėgos, lankstumo ir cardio harmonija man tiko ir patiko. Be to atsižvelgiant į savo įtemptą grafiką po darbo, nemačiau galimybių įterpti tempinių ar intervalinių treniruočių. Liko vienintelis racionalus variantas:  2-3 kartus savaitėje ramiai pabėgioti ir kiekvieną savaitgalį dalyvauti varžybose. Tengris varžybų formatas: „Lietuvos Trail bėgimo taurė (LTB taurė)“ ir „Vilniaus rudens parkų krosų taurė“ tiko kūnui ir sielai.

Susipažinęs su varžybų formatu, nustebau, kad LTB taurėje turiu visai realių galimybių pakovoti dėl aukštų vietų. LTB taurė yra sudaryta iš 6 etapų, o bėgikai vertinami pagal 4 geriausius rezultatus. Iki to laiko buvo įvykę 4 etapai iš kurių dalyvavau dvejuose, taigi jeigu sudalyvaučiau likusiuose dviejuose etapuose, galėčiau konkuruoti dėl aukštų vietų. Pabandom.

Penktas etapas vyko Ignalinoje aplink Dringio ežerą (33 km). Po Lemkowynos nebuvau atsistatęs, nepaisant to pavyko gerai subėgti trumpuose distancijose – Aplink Žaliuosius ežerus (7,1 km), ir dar geriau trailininkų Mekoje – Sapieginėje (6,4 km). Tiesa sakant pastaruosiuose varžybose maniau, kad širdis per burną išlips. Neišlipo. Taigi nereikia sakyti, kad turėjau daug optimizmo ir pasitikėjimo savimi. Ignalinoje gerai laikiausi iki kokio 27 km, o po to įvyko dramatiškas lūžimas, kuomet net vaizdas pradėjo akyse lietis ir sunkiai sekėsi susigaudyti kur aš esu ir ką čia veikiu. Nepaisant to finišavau penktas.

Paskutiniame etape būčiau nedalyvavęs jeigu nematyčiau galimybių užimti trečią vietą. Bėgiodamas nuo kalnų kažkokių būdu sugebėjau atmušti labai keistą vietą dešinėje kojoje prie kelio sąnario. Nesupratau ar tai sausgyslė ar raumuo, nes ji keistai prisigretinusi prie kelio sąnario ir neišeina normaliai apčiuopti. Bėgant kartais suskausta momentiniu aštriu skausmu, kad net žalia akyse pasidaro. Kadangi per 5 savaites turėjau vos vieną longrun‘ą (bėgimas Ignalinoje) būtinai norėjau prieš paskutinį LTB taurės etapą prasibėgti dar kartą. Deja nepavyko. 20-ame km atkabino kojos raumenį ir klibikščiuodamas parkeliavau namo. Raišiau dvi dienas. Vėliau atsigavau, pabandžiau prabėgti 9 km Savicko SK ant takelio. Koja skundėsi bet laikė. Nusprendžiau surizikuoti ir sudalyvauti varžybose.

Paskutiniame etape Saulėtekyje (34,6 km), pamačiau, kad turiu tik vieną konkurentą dėl trečios vietos – Vidą Totilą. Manau pristatinėti Vido nereikia, kas domisi bėgimu tikrai jį žino. Greitai permetęs akimis šių metų rezultatus, pamačiau, kad Vidas stipriau bėga ilgas distancijas. Maratono distancijoje jo laikas buvo geresnis 6 minutėmis, o prieš tris 3 savaites Ignalinoje Vidas aplenkė mane 3 minutėmis. Bėgimo  išvakarėse Valerijus mane paerzino, kad suskaičiavo, jog norėdamas užimti 3 vietą galutinėje įskaitoje galiu Totilui pralošti ne daugiau kaip 1 minutę. Atrodo strategija būtų kaip ir aiški: laikykis už nugaros ir neleisk per daug atsiplėšti. Deja man ji nepatiko ir netiko. Žinojau, kad Totilas labai greitai startuoja, o vėliau šiek tiek sulėtėja. Taigi nusprendžiau iš karto jį paleisti, o vėliau gal pavyks prisivyti.

Tokia strategija reikalauja labai daug kantrybės ir savistabos. O savistabai labai sutrukdė nepasileidęs Suunto (pas mane kartais užstringa ir nenusispaudžia start mygtukas), todėl nežinojau nieko, nei kokiu tempu bėgu, nei kuriame kilometre esu. Kitaip sakant - sveikas atvykęs į mišką. Totilas nuo manęs lėtai, bet užtikrintai tolo ir kokiame 10 km visai dingo iš akiračio. O aš nepaisant to jaučiau, kad mano pastanga šiek tiek per didelė ir turėčiau bėgti lėčiau. Pradžioje nemažai kilometrų bėgau kartu su Saulium Čalkevičium iš Kauno BMK, bet vėliau (man bevalgant geliuką) jis nuo manęs atitrūko, nutolo ir dingo iš akiračio. Bėgau visiškai vienas. 15-ame km apie save vėl priminė skaudanti koja, o 23-iame km pradėjo dilgčioti blauzdas (vienas neatsargus žingsnis ir būtų sutraukę raumenis, akivaizdžiai pritrūko longrun‘ų ). Patekau į sunkią akistatą su savimi. Varžovų nesimato net ilguose tiesiuose kelio atkarpose (o tai reiškia, kad jie nutolę ne mažiau kaip per 3-4 minutes), koja bet kada pasiryžusi atkabinti raumenį, blauzdas bet kurią akimirką gali sutraukti mėšlungis. Racionalus protas sako, kad trečia vieta neabejotinai pralošta ir protingiausia ką galiu šitoje vietoje padaryti, nustoti kentėti bandant išlaikyti bėgimo tempą, pabandyti išvengti gresiančios traumos ir ramiai užbaigti distanciją.

Ilgoje distancijoje kol nematai finišo linijos, bėgimas nėra pralaimėtas. Po Lemkowynos perskaičiau Kilian Jornet biografiją. Prisimenu epizodus, kaip jis aprašinėdavo kokias kančias patirdavo varžybose ir ne tik juose, bet niekada to neparodydavo varžovams.  Labiausiai įstrigo epizodas kai jis organizavo daugiadienį bėgimą per Pirėnų kalnus. Per 8 dienas Kilian‘as turėjo nubėgti 800 km per kalnus arba maždaug po 100 km kiekvieną dieną. Tokį atstumą vienam įveikti visiškai laukinėje gamtoje (teko ne kartą pasiklysti) yra neįtikėtinai sunku. Todėl kiekvieną kartą Kilian‘ui kompaniją palaikė vis skirtingi bėgikai. Būdavo dienų, kai ryte atsikėlęs jis jausdavosi visiškai negyvas, kojų raumenys būdavo sustingę kaip lenta ir prireikdavo milžiniškų pastangų sugebėti įmauti pėdas į batus, ką jau bekalbėti apie patį bėgimą. Bet Kilian‘as niekada to neparodė savo draugams, nes negalėjo leisti suabejoti savo projekto sėkme. Prisimenu tuos youtube epizodus, kai jis skrieja per kalnus neįtikėtinai lengvai ir grakščiai ir vis galvoju, o ką jis iš tikro tomis akimirkomis jautė? Galbūt jam traukė raumenis, galbūt pėdos buvo nusėtos pūslėmis ir atidaužyti keliai, galbūt dėl dehidratacijos svaigo galva? To aš niekada nesužinosiu.

Sunkiomis akimirkomis prisiminiau Kilian‘ą, įsivaizdavau esąs Kilian‘as, mačiau jo lengvus žingsnius ir įsivaizdavau, kad jie yra mano. Pagarsinau muziką ausinuke ir supratau, kad likusią atkarpą bėgsiu širdimi. Maždaug 25-ame km tolumoje pamačiau Sauliaus nugarą, o už jo mažą taškiuką, kuris spėju, kad buvo Totilas. Įbėgant į mišką jie vėl dingdavo man iš akiračio. Jaučiau, kad prisitraukti tiek nutolusius bėgikus yra labai sunku, bet juk būtent dabar prasideda tikrasis bėgimas. Įgnoruodamas kūno siunčiamus signalus, ir būdamas ne „čia ir dabar“, bet ten kažkur toli Pirėnų ar Alpių kalnuose, bėgau link finišo. Mano varžovai artėjo ir artėjo, pradėjau jiems kvėpuoti į nugaras, 30 km aplenkiau ir nubėgau. Vėl akyse pradėjo vaizdas mirguliuoti (supratau, kad perlaužiau su tempu), bet finišo kvapas jau jautėsi miške. Brutali keturračių išvažinėta atkarpa prie Plytinės gatvės (kas bėgo tas supras), Saulėtekio stadionas, finišas. Nematau nei Sauliaus, nei Vido. Ei, kur gi jie?

Pirmoji taurė keliauja į mano lentyną, su labai solidžiu ir mielu pavadinimu – Lietuvos Trail bėgimo taurė, III vieta. Greta nugalėtojas Modestas Bacys ir antrą vietą užėmęs Vytautas Gražys – labai rimti vardai.

Kodėl man patinka trailas? Ką jame randu? Be fantastiškų vaizdų, buvimo gamtoje yra dar kai kas. Traile kiekvienas mes patys renkamės savo kelią. Renkamės taip kaip jį suprantame, taip kaip jaučiame. Toks dalykas kaip tempas čia praranda prasmę. Nuolatos keiti greitį, ramiai šuoliuoji į kalną, šokinėji per šakas miško takeliuose, rauni kaip beprotis žemyn. Viskas kinta, ir kas kartą nutinka kas nors netikėto. Ultra traile netgi nėra pripažintų treniruočių metodikų, iki šiol žmonės ginčijasi ar ruošiantis ultra trailui reikia bėgioti intervalus. Kaip reikia paskirstyti jėgas, kokią strategiją naudoti įkalnėse ir nuokalnėse. Nėra bendro sutarimo kaip reiktų maitintis, ką valgyti. Jeigu smigai kažkurioje atkarpoje tai dar nereiškia, kad tau šakės. Dar turi laiko atsigauti ir ištaisyti padėtį. Ta nežinomybė, visiškas neapibrėžtumas be galo vilioja. Esi vienas su savimi ir priimi sprendimus vadovaudamasis nuojauta. Niekas tau nieko nepatars.

Galbūt vieną dieną turėsime smagų ultrą trailą ir Lietuvoje. Tegu ir ne kalnų.. Na bent su 1000 m vertikaliu sukilimu.

Rudens pamąstymai

Turbūt turėčiau parašyti du skirtingus įrašus: vieną apie bėgimą su Živile Balčiūnaite, o kitą apie Lemkowyna ultra trailą.. Ir tikrai, ką bendro turi 10 km bėgimas lygiu plentu, ir 70 km maurojimas per tešlynus kalnuose kažkokiam Dievo pamirštam Lenkijos užkampyje netoli Slovakijos sienos? Matyt, kad nieko. Nors iš tikro jie turėjo vieną bendrą dalyką - abiejuose labai norėjau subėgti. Taigi pabandykime šitą keistą patiekalą apipilti filosofijos padažu, gerai išmaišyti ir pažiūrėti kas bus..

Bėk su Balčiūnaite. Nevyniosiu į vatą – pas Balčiūnaitę atėjau pasigerinti asmeninio 10 km rekordo. Po Vilniaus maratono jaučiausi stebėtinai stiprus ir buvo baisiai įdomu sužinoti kas dedasi su mano kūnu. Prieš metus turėjau 37:28 laiką ir jaučiau, kad apie 1 minutę turėčiau jį pagerinti. Žinojau, kad 36:00 esu per šiek tiek per silpnas, bet nusprendžiau tiesiog pabandyti perlipti per save ir pažiūrėti „o gal pavyks“ nes tokioje distancijoje nulūžti yra nei kiek nebaisu. Pradžioje labai gerai paskirsčiau jėgas (kažkaip plente tai natūraliai pavyksta), o po 5 km pamačiau priekyje bėgančią Živilę ir gavau didelę motyvacijos dozę. Gaudžiau ją keturis km, kol paskutiniame kilometre pavyko aplenkti. Finišavau gerokai pranokdamas savo lūkesčius – 35:29. Džiaugiausi savo nauju atradimu:  norint greitai bėgti, visiškai nebūtina daug bėgti! Užtenka padaryti keletą gerų treniruočių, o vietoj junk running‘o (šiaip aerobiniai trumpi bėgimai, bendrai fiziniai formai palaikyti), geriau užsiimti kokybišku poilsiu arba cross trainingu. Taigi išbandęs šventąją trejybę – cardio + jėga + lankstumas, labai džiaugiausi kaip keičiasi mano kūnas. Akivaizdžiai sustiprėjo viršutinė kūno dalis, dingo „bėgiko nuovargis“ ir apskritai  gyvenimas pakilo į kitą kokybę. O kojos kiekvieną dieną jautėsi šviežios. Per savaitę rinkdavau vidutiniškai tik po 45 km, bet bėgdavau kur kas greičiau nei įprastai.

Lemkowyna ultra trailas. Lemkowyna buvo siaubinga! Keikiau lenkus visa kelią už tai, kad išrinko tokią trasą. Jeigu man būtų pasakę, kad teks kokį 40 km klampoti po patį tikriausią tešlyną, koks būna rudenį arimuose po gero lietaus, nei už ką nebūčiau beldęsis kažin kur toliausiai. Bet nutiko taip kaip nutiko. Todėl papasakosiu šitą istoriją.

Savaite darbe buvo baisi. Paskutines dvi dienas variau iki vidurnakčio, o penktadienį 6 ryto jau judėjome automobiliu kartu su Jonu, Juliumi ir Viktorija į eilinį nuotykį, kuris neoficialiai vadinosi ultra trailo sezono uždarymas. Po varginančios kelionės, susitvarkę registracijos reikalus, užvalgę lenkiškos sriubos (ką moka lenkai daryti, tą moka) ir koldūnų, kurie neturėjo jokio skonio, suvirtome į lovas. Ryte vėl teko keltis anksti, nes 7 ryto jau startas. Jaučiau didelį miego deficitą, bet tame nemačiau jokios problemos. Įdomiausias epizodas buvo tas, kad gerokai užsivėlinę nespėjome pavalgyti pusryčių (į startą atvykome gal tik prieš 10 minučių) ir tikrąją to žodžio prasme bėgti pradėjau su gurgiančiu pilvu. 70 km per kalnus su gurgiančiu pilvu, visiškai alkanas! Apie ką aš po velnių galvoju?!

40-ame km lūžau. Buvo žiauriai sunki atkarpa nuo 40 iki maždaug 55 km, kuomet keikiau viską ir norėjau nusiplauti nuo varžybų. Negana to maždaug 42 km su trimis bėgikais pasiklydome.. Pasirodo, daugiau nei 0,5 km nuvarėm į šoną, todėl teko sugaišti nemažai laiko kol grįžome atgal ir radome teisingą kelią.. Kojos klimpo į tešlyną, batai slydo, pėdos jau buvo seniausiai permirkusios, kojos atidaužytos, puslės pritrintos, jėgų nulis ir dar laukė maždaug 26 km kelio per kalnus, po lapais pasislėpusius akmenis ir žinoma jo didenybę pliurzą. Iš tikro tai labai keistas ir kartu įdomus tuose miškuose hidro režimas. Nes kaip patys lenkai sakė, čia šlapia visur ir visada, kalno viršuje, apačioje ir šlaite.. Nenusiploviau nuo bėgimo tik dėl to, kad buvo didelis smalsumas, o kaip viskas čia baigsis. O viskas baigėsi gana keistai. Nuo 55 km pradėjau jausti, kad atsigaunu, ir kad sugebėsiu baigti trasą. Taip ir buvo, finišavau gerai nusikamavęs, bet tikrai ne leisgyvis. Ir netgi paaiškėjo, kad atbėgau 9-as, dėl ko likau labai nustebęs. Dabar turbūt turėtumėte pagalvoti, kad imsiu kaltinti pusryčius. Manau, taip ir būčiau padaręs, bet Jonas kurio pilvas lygiai taip pat gurgė prieš startą, užėmė pirmą vietą! Matyt esmė ne tame.

Bendrumai ir skirtumai. Ką turi bendro trumpa distancija plente ir 70 km purvynas su 2,5 km vertikaliu peraukštėjimu? Ir kuo jie skiriasi? Kodėl neveikia race predictor‘iai? Kodėl jie prognozuoja mums greitesnį laiką, o mes subėgame lėčiau? Arba atvirkščiai? Kodėl vienus bėgikus aplenkiame 10 km distancijoje, bet esame beviltiškai silpnesni maratone? Arba atvirkščiai? O kalnų kaip su kalnų ultra? Kas lemia sėkmę ar nesėkmę tenai? Sudėtingi klausimai ir dar neaiškesni atsakymai..

Per trumpą savo mėgėjo bėgiko „karjerą“ pastebėjau keletą dalykų. Pirma, kiekviena distancija turi skirtingą skausmą. Sunku palyginti pojūčius bėgant 1 km, 10 km, 42 km ar kalnų ultrą maratoną. Skausmas yra visiškai kitoks. Skirtingi bėgikai turi skirtingą toleranciją kiekvienam iš šitų skausmo rūšių. Ir saugumo jausmą taip pat. Kartais puikiai jauti, kad skausmas tavęs niekaip nenugalės, o kartais užvaldo baimė, kad jis gali būti stipresnis ir tu palūši. Tuomet pasiduoti, sulėtini apsukas, nors galėtum to nedaryti. O kartais galvoji, kad esi stipresnis, bet skausmas nugali tave ir tuomet patiri visišką fiasko. Savo kintančių galimybių momentinis pajautimas.. Subtilu ir sunkiai nuspėjama..

Viskas yra galvoje. Turbūt visi girdėjome šitą frazę 100 kartų. Ant savo kailio įsitikinau kokia ji teisinga. Puikiai subėgtas 10 km bėgimas, nes neturėjau laiko galvoti, tik kaip šuo mačiau priekyje Balčiūnaitę ir ją gaudžiau. Kartais į galvą stukteldavo mintis - „Ką tu darai, man gi velniškai sunku! Tu nenubėgsi tokiu tempu iki finišo, tikrai sulėtėsi, o gal net visai nulūši, geriau sulėtink dabar“. Kuo sunkiau, tuo dažniau tokios mintys daužosi į galvą, bet akys priekyje mato auką ir ją gaudo. Man šita akių koncentraciją labai gerai veikia. Ir priešingai, visiškai silpnai subėgta ultra, nes būdamas tešlyno draugijoje, puoselėjau negatyvias mintis, ir nesugebėjau rasti visame tame pozityvo, kuris vestų mane į priekį, kai kūnas visais balsais šaukia - stop. Nulūžau ne todėl, kad buvau alkanas, nulūžau todėl, kad neradau motyvo (pirmoj eilėj vidinio) kas veda mane į priekį.

Afterparty. Keturi draugai važiuodami iš Lenkijos atrodė juokingai. Į degalinę nusipirkti kavos eidavo šlubuodami, kaustytais judesiais, tarsi neišbaigtas japoniško roboto modelis. Tuose judesiuose matėsi daugybė skausmo, tačiau visi buvo laimingi, daug šnekėjo ir juokėsi. Tarsi skausmo nebūtų gana, užsidegusiomis akimis jau planavo naują „reikaliuką“ – šį kartą varžybas, kurias organizuos patys. Iki smulkmenų aptarinėjo mažiausias detales ir tik galiausiai supratę, kad visi dalyviai patirs žiaurias kančias ir įsivaizduodami jų skausmo perkreiptus veidus (o tuo pačiu ir savo) kertant finišo liniją, patyrė tikrą palaimą. Sakykit ką norit, mes nenormalūs!

Vilniaus maratonas 2014

Motyvacijos bėgti maratoną taip ir neradau.. Kaip jos netekau prieš metus, taip nieko naujo ir neužgimė.. Manau dėl to ir bėgu gerai maratoną, kad neturiu motyvacijos.. Pradžioje labai tingiu spausti, o vėliau suprantu, kad ką pradėjau, tą turiu ir pabaigti.. Kai pasidaro sunku bėgti, norisi kad viskas kuo greičiau baigtųsi, ir tuomet niekas neįtikins manęs, kad gal geriau lengvai parisnojam.. Na jau ne! Geriau kertam finišo liniją ir tada einam ilsėtis!

Pirmą kartą stovėdamas prie starto linijos ir žiūrėdamas į pulsomatį galėjau šypsotis matydamas pulsą koksai būna sėdint namie ir žiūrint pro langą. Jokių emocijų, jokio nerimo.. Pasigirdus šūviui minia mane ima lenkti iš visų pusių. Aš nesu šuo, negaudysiu jūsų. Puikiai žinau koks turi būti jausmas bėgant pirmus kilometrus, žinau koks turi būti jausmas trasos viduryje ir ką patirsiu lėkdamas į finišą. Mano tingumas yra man naudingas. Smagu lengvai dėlioti kojas ir mėgautis švelniu polėkiu, atsipalaiduoti, dairytis, stebėti entuziastus, norėti jiems patarti, bet žinoti, kad nereikia – vis tiek neklausys. Maždaug antrame kilometre nustoja žmonės mane lenkti, apsikeičiam rolėmis – šį kartą iki pat trasos pabaigos. Savanoriai nuostabūs! Jaunimas dabar kitoks. Jis moka ir sugeba palaikyti. Retkarčiais susipliauškinu rankomis, pasikraunu emocijų. Geriu visuose punktuose, be išimties. Diena karšta ir žinau, kad vėliau sau už tai padėkosiu. Taip ir įvyksta. Matau lėtėjančius pavargusius bėgikus, kurie bandė sutaupyti sekundes ne ten kur reikėjo. Vandens punktai ir įkalnės yra tos vietos kur sutaupytos sekundės, vėliau grįžta su solidžiu koeficientu. Niekas taip gerai neišmoko bėgti pagal pastangą, o ne pagal tempą - kaip kalnai.

Jėgas vėl paskirstyti pavyko gerai. Antrą dalį subėgau 1 min 40 sek. lėčiau, kas mano supratimu yra optimalu (negative split‘as nėra optimali strategija). Su maratono pabaiga kovoti padėjo Andrius, kuris patempė mane porą kilometrų, bet vėliau paleidau tą „monstrą“, nes buvo per sunku. Neturiu kitų žodžių apibūdinti žmogų kuris dieną prieš maratoną subėga 50 km, o tada lengva ristele, lengvu kvėpavimu įveikia maratoną greičiau nei per 3 valandas. Tikrai sunkiai dirbau tada kai paleidau Andrių (apie 37-38 km), būtent tada atėjo laikas, kuris vadinamas „tikruoju maratonu“. Bet kai tiek belieka visada žinai, kad pabaigsi. Pabaigiau pagerindamas asmeninį rekordą 4 minutėmis – 2:54:55. Kadangi esu analitikas ir skaičių mėgėjas (pulso pokyčiai, vieta kur peržengi laktato slenkstį ir t.t.), matau, kad fiziologija leido subėgti maždaug 1-2 minutėmis greičiau. Būtent tiek nuolaidžiavau sau. 

Šiemet bėgioju labai nedaug, klubiečių akimis žiūrint išvis juokingus atstumus. Tarkim praeitais metais vidutinė pasiruošimo maratonui savaitė sudarė 90 km, o šiemet tik 73 km. Ir jokio 100 +. Nei vieno karto. Jokių stovyklų, jokių išvykų. Na koks iš manęs bėgikas? Ką aš bandau įrodyti? Savo požiūrį į bėgimą ir jo vietą gyvenime ne kartą svarsčiau ankstesniuose įrašuose, tad nebūsiu įkyrus – ilgai nesikartosiu. Bėgti reikia, nes tai sveika. Viskam – kūnui, protui ir sielai. Bet bėgimas turi prisitaikyti prie gyvenimo, o ne atvirkščiai. Ir kaip negalime ignoruoti savo fizinio judėjimo poreikių, taip negalime ignoruoti ir visų kitų. Visur turi būti darna.

Kaip galėjo nutikti taip, kad tiek mažai bėgiodamas pagerinau savo fizinę formą? Atsakymas paprastas – trail‘as. Kalnai, miškeliai, prastas gruntas. Išbėgdamas į plentą pastebėjau, kad bėgant asfaltu išviso nereikia nieko daryti. Tiesiog dėlioji kojas po savimi, o kūnas savaime bėga. Pajutau, kad labai sustiprėjo atsispyrimas iš pėdos, bėgimas tapo lengvesnis, tarsi atsipalaidavęs sklęstum ore.

Kas toliau? Kol kas nežinau ar dar bėgsiu maratoną. Nenusprendžiau. Nežinau ir ar sieksiu kažkokių rezultatų ar bėgiosiu tik for fun. Žinau, kad fiziologinių rezervų dar tikrai turiu ir gana nemažai. Žinau, kad norint save realizuoti reikia daug treniruotis, daug bėgioti ir atsisakyti daug kitų dalykų gyvenime. Žinau, kad to nenoriu ir nematau tame prasmės. Žinau, kad mano tikslas nėra kuo mažesnis skaičiukas prie maratono PB. Daug svarbiau yra visapusiškai darnus žmogus. Nors į kalnus tikrai važiuosiu ir dar ne kartą. Visiems skaičiukų mėgėjams rekomenduočiau tą jausmą patirti.