Balandžio 27 d. teko sudalyvauti
Kauno pusės maratono bėgime, kurį organizuoja vilniečiai.. Kraipiau galvą ir
galvojau, kad taip tęsis neilgai. Tikrai turės sukilti kaunietiškos ambicijos
ir pasakyti – „na jau ne, Kaune bėgimus organizuosimės patys“. Bet kol kas
Kaune bėgimo kultūra nėra dar taip giliai įsišaknijusi kaip Vilniuje, tai nieko
nuostabaus, kad vilniečiai kelia koją ir į Kauną.
Apie patį renginį papasakoti
galiu nedaug ir labai šabloniškai: oras geras, trasa lygi, organizatoriams
priekaištų neturiu jokių. Matyt čia jau kažkokia bėgikiška patirtis
susiformavo, kai dalyvauji daug varžybų, tai ir prie smulkių trūkumų
prisitaikai ir jų nebepastebi. Kai kas skundėsi, kad trasa buvo labai kampuota,
aštrūs posūkiai numušą greitį ir pan., bet man tai kai tik patiko – sulėtėjęs
įkvepi gaivaus oro ir vėl gali spustelti. Kažkiek nerimo kėlė paskutinis
„mažasis ratukas“. Vis galvojau kur čia turės būti tas ratukas.. Bet bėgant juk
galima ir su savanoriais keliais žodžiais persimesti, ar ne? Tai pastarieji viską paaiškino
ir klausimų nebekilo.
Tikslų šitam bėgimui nekėliau
jokių. Diena prieš bėgimą su dviračiu prasukau apie 65 km, atsikėliau pavargęs
ir galvojau, tiesiog nuvažiuosiu ramiai prasibėgti be didesnių planų. Kartu su
BLOG‘iečiais sėdėjau kavinėj greta Laisvės alėjos patogiai išsidrėbęs ant
minkštų sofų, gėriau karštą kavą, kojose jausdamas malonų vakarykštį nuovargį,
maloniai šnekėjomės. Nei vienas nenorėjom bėgti.. Bet kadangi atvažiavom, tai
reikia.
Darant apšilimą 8 min/km tempu (taip
ir tokiu tempu įmanoma risnoti), širdis daužėsi kaip pasiutusi, jėgų rodos nėra
nei lašo ir apskritai ką aš čia šiandien veikiu? Bet kai iššovė starto šūvis,
absoliučiai viskas pasikeitė.. Kauno
nuotykis baigėsi asmeniniu pusmaratonio rekordu - 1:21:29! Praeitų metų rezultatas pagerintas
beveik 3 minutėm, o galva vėl pilna minčių, kuriomis noriu pasidalinti.
Apie minutes ir sekundes. Jaučiu, kad imu kolegas erzinti, nes
mėgstu bėgti bet kaip, be jokio plano. Kai manęs klausia kokie varžybų tikslai,
sakau – nežinau, bėgsiu taip kaip bėgsis (iš tikrųjų galvoje turiu kažkokį
labai jau orientacinį tempą, bet jo nesilaikau). Nors nusipirkau savo naują
džiaugsmą Suunto Ambit2, bėgimo metu stebiu vos tris dalykus: 1) savijautą, 2)
momentinį pulsą ir 3) momentinį greitį. Niekada nelaikau vienodo greičio (nors
galutiniame rezultate jis gaunasi labai stabilus, pvz.: Kaune 5 km ratukų
vidutinis tempas gavosi 03:52, 03:55, 03:52, 03:51), stebiu ką sako organizmas
ir ką sako pulsas. Tarkim jeigu bėgu maždaug apie 4:00 min/km tempu, tai
greitis gali svyruoti apie 20 sekundžių į vieną ar kitą pusę (nuo 03:40 iki
04:20). Dėl šitos priežasties man pradėjo labai patikti kalvoti trailo bėgimai,
kur tempas yra absoliučiai nieko nesakantis rodiklis, todėl bėgama grynai pagal
savijautą.
Apie konkurenciją. Atsimenu kai skaičiau Igno Staškevičiaus knygą „Maratono
laukas“, vienas skyrelis man kažkodėl nepatiko, atrodė svetimas ir nemielas.
Tai buvo skyrelis apie konkuravimą varžybų trasoje, apie tai kaip palaužti
varžovą. Jautėsi kažkokia verslininkiška atmosfera, kurią pavadinčiau „sudorok
konkurentą“. Manau sportinė konkurencija, ypač mėgėjiškame lygmenyje, yra kiek
kitokia. Iš principo mėgėjas turėtų siekti kovoti su savimi, o kovoti su varžovu
(žinoma jeigu apskritai to nori) nesiekiant jo sužlugdyti. Mano moralinės
nuostatos ir elgesys šituo klausimu yra visiškai kitoks, nei išdėstyta Igno
knygoje. Man nepatinka konkuruoti tikrąja šio žodžio prasme ir to niekada
nedarau. Galiu gaudyti trasoje varžovus, bet ne todėl, kad norėčiau juos
aplenkti, o todėl, kad toks elgesys man pačiam padeda bėgti greičiau. Tai yra
veiksmai orientuoti ne į kitą žmogų, bet į patį save. Todėl trasoje „konkurentui“
visada pasiūlysiu savo vandens buteliuką, visada pasakysiu kokiu tempu bėgam
arba kiek dar liko kilometrų. Nes taip pat noriu padėti jam bėgti greičiau. O
kai taip padarau dažnai užplūsta teigiamų emocijų banga, dėl kurios pats
pagreitėju. Dėl tos pačios priežasties pradėjau atmojuoti aktyviai
palaikantiems savanoriams, ir su mažais vaikučiais pliaukštelėti rankytėmis.
Bėgimas pirmoj eilėj turi teikti džiaugsmą ir malonumą. O kai tai įvyksta, tada
geras rezultatas būna logiška to pasekmė.
Apie treniruotes. Pirmus du metus treniravausi, griežtai pagal
programas. Šiandien tempinukas, rytoj rekoveris, poryt intervalai, tada vėl
rekoveris, tada ilgasis bėgimas, tada poilsis ir t.t. Kiekvieną dieną tiksliai
žinojau kiek kilometrų bėgsiu ir kokiu tempu. Buvau tikras robotukas. Dabar to
nebedarau. Treniruojuosi bet kaip (ypač pamėgau fartleką). Pats jaučiu kokią treniruotę
noriu šiandien daryti ir kokiu tempu bėgti. Nebeturiu tradicinių mezociklų ir
kitų profesionalių dalykų. Į bėgimą žiūriu gerokai paprasčiau, laisviau ir tai
teikia žymiai daugiau džiaugsmo. Nepaisau nusistovėjusių normų ir taisyklių.
Koks treneris prieš varžybas būtų leidęs važiuoti dviračiu 65 km? Bėgimas
yra skirtas suteikti papildomą prieskonį gyvenimui, o ne atvirkščiai. Tai
suvokus, jo vieta gyvenime atsiduria visiškai kitoje erdvėje ir tu gali
mėgautis visiškai kitokiais potyriais. Iš sporto lygio pereini tiesiog į “nuotykių“
lygį.
Apie ateities planus. Planą turiu vieną, vienintelį – 60 km
ultramaratonas Vokietijos Alpėse, birželyje. Daugiau nieko. Visi kiti bėgimai
kažkur, kažkaip. Pagal nuotaiką ir savijautą, laisvai inkorporuojant juos į
Gyvenimą.
Susitiksime varžybose, prie
Neries, Vingio parke, Sapieginėje, o gal kažkur kitur nežinomoje vietoje drauge
šniokšime ropšdamiesi į didelį kalną. Gerų bėgimų ir dar geresnių emocijų!
Tikiuosi nesupyks Ramunė, kad įdėjau jos
įkvepiančią nuotrauką. Mergina paskui save traukia 6 atletiškus vyrukus ir
laimi pirmą vietą pusės maratono bėgime. Bravo!
Augusto Didžgalvio nuotrauka
