Dar kartą apie kūno svorį

Kūno svoris yra bene labiausiai išdiskutuota tema kokia tik gali būti. Tikrai daugiau negu bet koks politikos įvykis ar naujo sezono mados. Tačiau pastarosiomis dienomis sukeltos kelios diskusijos viešoje erdvėje paskatino mane dar kartą išdėstyti savo požiūrį šiuo klausimu. Kodėl tiek daug sumaišties, prieštaravimų ir net rimtų susipriešinimų tokia tema? Atsakymas paprastas – tik todėl, kad ši tema yra labai, labai jautri. Ji padaro žmones laimingus arba susargdina depresija, priverčia šypsotis net ausimis arba lieti ašaras, rasti naują meilę arba išsiskirti. Ji yra kiekvienos naujos dietos esmė, sporto klubų pajamų šaltinis, dizainerių darbo vietos ir dar daug daugiau.

Labiausiai apmaudu, kad siauro mąstymo žmonės labai priešina dalykus, kurie neturėtų būti priešinami. Tarkim, geriau storas bet protingas, negu atletiškas bet kvailas. Kas verčia žmones kalbėti tokias nesąmones? Geriau su ranka, bet be kojos arba geriau matyti negu girdėti? Net senovės graikams buvo aišku, kad žmogus turi būti visapusiškas, tačiau praėjus 2-3 tūkst. metų modernioji vakarų civilizacija sunkiai tai suvokia? Arba apkūniam žmogui sakoma, kad jam reikia pasportuoti. O lieknam tai jau nereikia? Kartais tenka paskaityti tokių nesąmonių, kad nebežinai ar čia juoktis ar užjausti. Žinau vieną žmogų kuris mėgo sakyti, kad „sveikam žmogui sporto nereikia, o ligotam – kenkia“. Kaip ir teisingai galite nuspėti šiandien jo sveikata nėra pati „geriausia“. 

Jeigu kam nors reiktų duoti tik vieną patarimą (o jų niekam nereikia, nes visi viską ir patys žino), tai pasakyčiau – negalvokit apie kūno svorį, galvokit apie sveikatą. Nerašykite į naujametines rezoliucijas, kad turiu sverti xx kg, nes tai yra nesąmonės. Gero kūno svorio pasiekimas, negeromis priemonėmis yra nesveikas ir trumpalaikis. Šiandien vis daugiau žmonių kritikuoja moderniąją mediciną atseit ji kovoja su ligos simptomais, o ne priežastimis. Tačiau savyje tokio pačio elgsenos modelio atpažinti nesugeba. Netinkamas (per mažas ar per didelis) kūno svoris yra nesveikos gyvensenos simptomas - pirmiausiai pasirodantis, labiausiai matomas ir labiausiai erzinantis. Neabejoju, kad yra ir kitų simptomų, mažiau pastebimų, o kiti pasireikš kur kas vėliau, nes turi didesnį atsparumą nesveikos gyvensenos sąlygoms. Kaip ir ligos atveju skirtingiems pacientams gali pasireikšti skirtingi simptomai, taip ir čia, kai kuriems žmonėms nesveika gyvensena pasireiškia netinkamu kūno svoriu, o kai kuriems – ne. Tačiau jeigu jūs artėsite (pasiekti tikrai nebūtina, užtenka priartėti) prie sveikos gyvensenos, jūsų kūno svoris artės prie biologiškai jūsų organizmui skirto kūno svorio. Jokiu būdu ne prie to kuris užrašytas naujametinėje rezoliucijoje, bet prie to koks yra tinkamas jūsų genų rinkiniui, kai aplinkos sąlygos yra artimos toms sąlygoms prie kurių jūsų genų rinkinys yra evoliucionavęs. Sudėtingas sakinys su labai aiškia mintimi. 

Žymiai sudėtingesnis klausimas kas yra ta sveika gyvensena. Aš tikrai nežinau ir nepažįstu žmogaus kuris žino ir galėtų jums vienareikšmiškai atsakyti. Kai kuriuos dalykus mes galime aiškiai identifikuoti, kad tai yra nesveika, tarkim alkoholis, nikotinas, dirbtinis cukrus, druska, ilgas sėdėjimas ant kėdės, fizinis nejudrumas ir t.t. ir daryti kuo mažiau to kas nesveika (arba nedaryti visai), kitus identifikuoti yra žymiai sunkiau. Tarkim kas yra optimali mityba? Arba kas yra optimalus fizinis krūvis? Kad ir ką sakytų ekspertai to niekas nežino. Mes galime tik nubrėžti apytiksles ribas ir bandyti jų laikytis, nes mūsų kūnas yra adaptyvus ir kintantis ir tai kas šiandien yra gerai, rytoj gali būti jau nebe. Žmogus evoliucionavo labai skirtingomis sąlygomis, skirtinguose žemės kampeliuose ir valgė labai įvairų maistą. Ir niekas negali pasakyti tiksliai, kokioms aplinkos sąlygoms gyventi žmogus yra pritaikytas ir koks atskirų genų adaptacinis intervalas skirtingoms aplinkos sąlygoms. Aišku tik viena – žmogus valgė labai įvairų maistą ir visada buvo fiziškai aktyvus. Todėl iki ašarų juokingos būna diskusijos - reikia žmogui sportuoti ar ne. Aišku, kad reikia! Reikia dėl to, kad tavo metabolizmas tinkamai funkcionuotų, dėl to, kad tavo širdies - kraujagyslių sistema gerai veiktų, dėl to, kad hormoninė sistema susibalansuotų, dėl to, kad osteoporoze senatvėje nesusirgtum ir kaulai nesutrupėtų nuo kėdės nukritus, dėl to, kad raumenyse tinkamą tonusą palaikytum, dėl to, kad turėtum tinkamą laikyseną ir sveiką stuburą, dėl to, kad turėtum normalų kūnų svorį ir dar dėl šimto kitų priežasčių. Juokinga būna klausytis kai kurie visuomenės intelektualai (akivaizdžiai gyvenantis nesveikame kūne), ką nors lepteli sportuojančių žmonių atžvilgiu. Maždaug daug sportuojantis = kvailas (nes protingas žmogus sėdi tik prie knygų). Beje mano patirtis bėgikų bendruomenėje yra absoliučiai priešinga - tai yra aukštesnio išsilavinimo ir didesnių pajamų visuomenės dalis. Arba „protingos“ mamos pareiškia, kad pagaliau išmoko mylėti save ir joms neberūpi kūno svoris (tiksliau tai, kad yra storos). Norėčiau paprieštarauti – iš tiesų save mylintis žmogus, tampa tokiu žmogumi, kokiu gamta yra sukūrusi jį būti. Šiandieniniai mokslininkai mano, kad 70 % mūsų ligų yra išvengiamos pakeitus savo gyvenseną. Todėl nustokime kalbėti apie kilogramus, pradėkime kalbėti apie sveiką gyvenseną.

Sezono apžvalga

Mano bėgimo sezonas tradiciškai baigiasi atšalus orams, sutrupėjus vakarams ir kažkaip natūraliai susirandant kokį sporto klubą, kuriame nusprendžiu peržiemoti. Su pirmuoju šaltuku, draugiškai gerklėje įsitaiso kosuliukas, su kuriuo pasipykdamas laukiu atšylančių orų. Šiemet oficiali sezono pabaiga atėjo spalio 29 d., kai po ilgų svarstymų antrus metus iš eilės pasirinkau vs fitness sporto klubą. Sezono pabaiga nereiškia, kad visom varžyboms dedu ban‘ą. Tai reiškia, kad šituo laikotarpiu neauginsiu savo formos. Nedarysiu greičio treniruočių lauke ar manieže, sutrumpės long run‘ai, sumažės kilometražai, o prioritetas bus skiriamas bendram fiziniam parengimui. Bėgimą kultivuosiu, tiek, kad visai neprarasčiau formos.

Varžybos. Kad jau sezonas skelbiamas užbaigtu, būtų logiška pažiūrėti ką per jį pavyko nuveikti. O nuveikiau šiais metais atvirai sakant ne kažką. Visiškas jovalas gyvenime, santykiuose, finansuose ir darbe (gerai pagalvojus retai žmonėms taip būna, kad viskas sukristų į vienus metus), neleido kryptingai formuoti tikslų ir planingai bandyti juos įgyvendinti. Todėl daug ką dariau tiesiog kaip išeis. Dažniausiai neišeidavo, nors kartais gaudavosi ir visai neblogai.  Kokybiškas varžybas realiai turėjau tik tris, kuriuose subėgau pagal savo galimybes – pasaulio ultra trail čempionatas Prancūzijoje, Ansi mieste (vienintelis fail‘as netinkama avalynė dėl kurios praradau nemažai laiko paskutinėje 10 km atkarpoje), Vilniaus pusmaratonis kuriame įgyvendinau savo planą išlipti iš 1 val. 20 minučių – 01:19:14 ir Modesto organizuotoje „Miško trasoje“. Kur kas daugiau buvo tragiškai blogų varžybų – paleisti viduriai Rėkyvoje, įsivaryta trauma lietuviškoje ultroje „Kernavė – Vilnius“, nepaskaičiuotos jėgos „Vilnius – Medininkai“, apie nuotykius Viktorijos organizuotame „Naktiniame bėgime“ nepasakosiu, nes jis buvo visiškai epic (kai kas mano istoriją pavadino komikso knygutės verta), o Ropėjoj nuvariau su chebra grybų rinkti ir po 40 minučių ilgesnio bėgimo laiko nei planuota nusprendžiau neprabėgti pro finišo liniją, kad prie manęs atsidurtų užrašas dnf. Štai va toks sezonas. Bandžiau varžytis Lietuvos trailo taurėje, bet dėl krūvos fail‘ų pralaimėjau Vidui Totilui ir praradau galimybes galutinėje įskaitoje užimti trečią vietą (kur buvau praeitais metais, tą patį Totilą palikęs ketvirtu). Dabar planuoju dar šiek tiek pabėgioti rudens parkų taurėje (kiek leis gerklė), kad palaikyti greičio formą. Maratono šiemet nebėgau, pusmaratonius bėgau du, viename jų pasigerinau PB, 10 km Balčiūnaitės bėgime palūžau ir visa minutę atsilikau nuo praeitų metų rezultato. Užtat subėgau tris ultras – pasaulio čempiontas Prancūzijoje ir dvi ultros Lietuvoje.

Eksperimentai. Užtat pastarieji metai buvo įdomūs eksperimentais, kuomet tikrinau savo fizinių galimybių ribas. Nutrūktgalviškas bandymas pagerinti pusmaratonio PB (praėjus vos 2 savaitėms po 85 km su 5,2 km vertikaliu sukilimu ultros), kepinant iš kojų verčiančiam karščiui Kaune, kuomet pritrūkau tik 23 s iki asmeninio rekordo ir supratau, kad pergalė ar pralaimėjimas dažniausiai yra tik galvoje. Po tokio sėkmingo eksperimento atlikau kitą (šį savaitgalį) kurį pavadinau gana skambiai – „jei vos sugebi išlipti iš lovos ir tau sunkiai sekasi eiti.. kaip greitai tuomet gali bėgti?“. Keista istorija susijusi su mano tipiniu avantiūrizmu, kuomet nuėjau nepasidomėjęs į „bet kokią“ grupinę treniruotę vs fitness klube. Toje „grupėje“ buvo du Vandamo sudėjimo vyrukai ir toks netyčiukas kaip aš, kurį mielai treneris pakvietė prisijungti. Savo nelaimei (o gal laimei?) greitai supratau, kodėl čia tėra tik du žmonės. Raumenis skaudą jau ketvirtą dieną, ir viliuosi, kad gal rytoj pagaliau nustos. Iki šiol nesuprantu, kodėl antrą dieną po treniruotės (kai nesimaivant sunkiai išlipau iš lovos), nusprendžiau nueiti į tengris varžybas (gal pasąmonėje tikėjausi, kad visi bus išvažiavę prie kapų ir aš surinksiu daug taškų?). Apšilime palaikyti 6:00 min/km tempą buvo rimtas iššūkis. Į startą atjudėjau likus tik minutei iki šūvio, ir, kad ir ką bebūčiau suplanavęs (tipo ramiai prabėgti), kas mane pažįsta – žino, kad aš vis tiek varžybose rausiu. Taip ir buvo. Ir nors pralaimėjau savo principiniams varžovams, viską paskaičiavęs supratau, kad tokios būklės galiu bėgti tik 5 – 10 s/km lėčiau nei įprastai. Įdomiai veikia žmogaus kūnas.

Organizacija. Sezono malonumu laikau pavykusias varžybas Sapieginė Xtreeme, prie kurių teko ir man prisidėti. Apskritai džiugu, kad nutrūktgalviai bėgikai patys pradėjo organizuoti varžybas su Modestu, Viktorija, Jonu ir kitais priešakyje, kurie savo crazy fantazijas realizuoja užkurdami tokias trasas, kad po jų dar ilgai istorijos iš lupų į lupas keliauja. Kaip gera pjankė, tik be pagirių. Ir žinoma puiki Jono iniciatyva suorganizuoti kelionę į Tatrus, su visiškai nurauta laisvalaikio programa.

Planai. Kitam sezonui bandysiu susidėlioti kokias 3 esmines varžybas, kurioms normaliai pasiruošiu. Norėčiau ir klasikinį maratoną iš 2:50 išbėgti, galbūt suplanuosiu kokį startą. O ultroje.. Turbūt esu pribrendęs imti 100+. Ir kuo daugiau sukilimo tuo geriau.

Ultra paieskos

Ultra trail bėgimai savyje turi kažkokią ypatingą aureolę. Esu bėgęs pačias įvairiausias distancijas, tame tarpe 6 kartus lengvosios atletikos karaliumi vadinamą maratoną, bet ultra trail bėgimai vis tiek lieka išskirtiniai, savyje turintys kažkokios keistos magijos ir paslaptingumo. Galbūt jie apeliuoja į mūsų prigimtinį kažkur giliai genuose glūdinti atradimo ir nuotykio poreikį, galbūt sujungia mus su gamta (tuo pačiu ir su savimi) ir leidžia patekti į tokias vietas, kurių jokiais kitais būdais neaplankytum, galbūt pažadina pirmykščio bėgiko-medžiotojo impulsą, kuris ištisas dienas galėdavo judėti savomis kojomis ieškodamas grobio, o galbūt judėjimas ir begalinis poreikis atrasti ir pažinti naujas ir paslaptingas vietas, buvo pagrindinė priežastis jog mūsų protėvis homo sapiens prieš daug tūkstančių metų pasklido visoje žemėje. Besivystanti ultra trail sporto (?) šaka leidžia žmonėms patirti kažką įspūdingo ir nepakartojamo, pasakoti savo istorijas kitiems, matyti jų degančias akis ir suprasti – štai dar vienas žmogus kuris patirs savo paties nuotykio istoriją. Trail bendruomenė irgi yra kitokia. Žmonės atėję iš kitų bėgimo rungčių į trailą greitai pastebi, kad joje yra mažiau konkurencijos ir daugiau savitarpio ryšio. Neretai žmogus pasijaučia patekęs tarsi į šeimą ir tapęs bendruomenės dalimi. Galbūt tai irgi slypi mūsų genuose, nes mūsų protėviai į nuotykius leisdavosi kartu.

Kas gali bėgti ultra distancijas? Tu gali! Gebėjimas bėgti ultra distancijas yra duotas kiekvienam žmogui. Žinoma vieni yra labiau tinkami šitam užsiėmimui negu kiti, yra gamtos apdovanoti geresnėmis savybėmis ir tai gali daryti geriau, tačiau iš principo ultra distancijas gali bėgti bet koks žmogus turinti bazinį fizinio pasiruošimo lygį. Yra buvę atvejų, kai žmonės ultra trailus nubėgdavo tiesiog pakilę nuo sofkutės, bet tai nėra labai protingas sumanymas. Bent jau aš siūlyčiau turėti bent jau vienerių metų bėgiojimo stažą ir būti nubėgus bent vieną maratoną. Nuoseklumas yra sveikatos esmė.

Per paskutinius 12 mėnesių nubėgau 4 ulra trailus: Zugspitz (60km/2975+), Lemkowyna (68km/2025+), Maxi Race/IAU Trail World Championship (83.4km/5125+) ir Kernavė – Vilnius (82.5km/1400+). Nors formaliai aš neabejotinai priklausau ultra trail bendruomenei, tačiau vis dar nesijaučiu vertas ultra trail bėgiko vardo. Kodėl?

Mano bėgiko kelias prasidėjo nuo maratono distancijos. Niekada nebėgęs jokios trumpesnės distancijos, iš karto šokau į 42 km bėgimą. Negana to, maratonui „pasiruošiau“ per 4 mėnesius. Distanciją įveikiau, nors kažkur po 30 km skaudžiau lūžau. Patiko, užkabino, todėl nusprendžiau pasidomėti kaip iš tiesų reikia ruoštis maratonui. Sistemingos treniruotės ir teisinga varžybų strategija davė savo. Rezultatai sparčiai gerėjo, išmokau optimaliai paskirstyti jėgas varžybų metu, ne tik maratono – visų distancijų. Laikiau save rimtu bėgiku, dauguma varžybų vykdavo sklandžiai ir pagal planą. Tada pabandžiau ultra distancijas. Ir visus planus teko sumesti į šiukšliadėžę. Nelaikau savęs ultra bėgiku pirmoj eilėje dėl to, kad nesugebu išbėgti šitos distancijos sklandžiai. Ir nors galiu bėgti ir nubėgti tikrai ilgas ultras, visgi jaučiu, kad šitos distancijos vis dar yra ne man. Nors gana vidutiniškai subėgau Maxi Race, atlaidžiai būtų galima pažiūrėti ir į debiutą Zugspitz, tačiau bėgimas Lemkowynoje buvo visiškai tragiškas kaip ir Kernavė – Vilnius. Pastarajame norėjau nesivaržyti, bet subėgti sklandžiai, iš esmės be duobių. Todėl nusprendžiau laikyti nedidelį pace‘ą. Žinojau, kad neprotinga bėgti 82,5 km, praėjus vos 3 savaitėms po Maxi Race Prancūzijoje ir padarius dar vieną nesąmonę (prieš savaitę milžiniškame karštyje bandžius pasigerinti pusmaratonio rekordą Kaune). Tiesiog pasidariau fiziologijos eksperimentų mėnesį ant savęs. Kojos buvo visiškai nešviežios, raumenys sustingę, ir vietoj to, kad bėgčiau rodosi vos judėjau vietoje. Nepaisant to, lėtai ir gražiai pasiekiau pirmą punktą, tada antrą punktą, o artėjant prie trečio (37,8 km) pradėjo stingti kojų raumenys. Raumenų stingimas yra labai įdomus dalykas. Pastebėjau, kad kai taip nutinka pulsas yra vienodas nepriklausomai nuo to ar tu bėgi 5 min/km ar 7 min/km. Skirtumas tik tas, kad bėgant greičiau reikia kęsti didesnį skausmą. Kirtus maždaug 40-tą kilometrą vėl patyriau savo nuolatinę bėdą (dideles pūsles ant pėdų). Vengdamas skausmo natūraliai keiti kojų statymą, dėl ko koreguojasi raumenų darbas, kūnas privalo kompensuoti netaisyklingus judesius. Man didesnė pūslė susidarė ant kairės kojos, logiška pasekmė – šiandien skaudą dešinę blauzdą. 

Kadangi šiame bėgime nebandžiau siekti jokio rezultato 54 km maitinėlėje buvau tvirtai nusprendęs baigti varžybas, nes nemačiau jokios logikos kreivais kojų judesiais laužyti savo kūno, varžybose kuriuose bėgau tik tam, kad palaikyti labai gerą tengris iniciatyvą. Turbūt jeigu nebūtų joje buvę Jono, niekas kitas manęs nebūtų įkalbėjęs tęsti bėgimo. Tiek to, nusigausiu iki finišo. Po ilgo bambėjimo radau kompromisą su savimi – pasidariau dead legs bėgimo treniruotę (ultrininkai dažnai įtraukia du long run‘us vieną po kito, kad išmokti bėgti su nešviežiomis kojomis). Labai keista, kad per tuos likusius 28 km niekas manęs iš galo neaplenkė ir netgi išlaikiau trečią poziciją, nors judėjau lėčiau negu lėtai.

Šiandien man kyla daug klausimų. Ar aš noriu būti ultra ir bėgti ultra bėgimus? Ar aš noriu juos bėgti for fun, ar noriu konkuruoti? Ir jeigu atsakymai yra „taip“, ką reiktų padaryti, kad aš galėčiau konkuruoti šitame lygmenyje. Lygindamas savo rezultatus su kitų bėgikų rezultatais matau, kad šiandien aš esu 10-21 km bėgikas. Tai yra tos distancijos kuriuose gana neblogai atrodau. 42 km atrodau truputi silpniau, o ultroje iš vis silpnai. Prancūzijoje vidutiniškai subėgau Maxi Race tik todėl, kad joje buvo daug kalnų ir mažai flat‘o. Tuomet galėjau didžiąją trasos dalį eliminuoti savo silpną vietą – pėdas (kopiant į kalnus jos nekelia problemų). Antra silpna vieta yra lankstumas ir trumpi raumenys. Dėl laiko stokos nebelankau jogos, šitą sritį apleidau ir jį vėl grįžo į medinuko stadiją.  Kol kas ultrai nesakau ne. Vazelinas pėdų neišgelbėjo, todėl bandysiu ieškoti tinkamų ultra batų. Ir žinoma reikia didinti lankstumą. Medinukams bėgioti tokius atstumus tikrai nėra labai sveika.